2018-03-16

12 tema: Kaip galiu pasipriešinti blogiui?

Mokymo tekstas

Kaip galiu pasipriešinti blogiui?

Krikščionybė yra nepaprastai gera naujiena. Visa, apie ką mes iki šiol kalbėjome, yra Geroji Naujiena. Šį vakarą pakalbėsime apie Gerąją Naujieną iš kitos pusės. Geroji Naujiena yra ta, kad gėris visam laikui nugalėjo blogį. Iki šiol daug kalbėjome apie gėrį ir Dievo meilę. Aš ir nenorėčiau apie nieką kitą kalbėti. Bet tai galbūt nevisiškai atspindėtų tikrovę, nes, kai žiūrime į mus supantį pasaulį, matome ką kita. Matome blogį.
Įdomu, kad anglų kalboje įdėjus dar vieną raidę į žodį ‘Dievas’ – GOD, gauname žodį ‘gėris’ – GOOD, o jei vieną raidę pridedame prie žodžio ‘blogis’ – EVIL [I:vl], gauname žodį ‘velnias’ – DEVIL [devl].
Naujajame Testamente teigiama, kad už gėrio slypi Dievas, taip už pasaulyje esančio blogio slypi velnias. Nežinau, kaip jūs reaguojate tai girdėdami, gal kai kurie galvoja: “Klausykite, jau gerai, kad tikiu Dievą, tik nesakykite, kad dar yra ir velnias!” Manau iš dalies taip sureaguojame dėl to, kad turime neteisingą jo įvaizdį, kaip daugelis turi neteisingą Dievo įvaizdį – senukas su žila barzda, sėdintis ant debesų danguje. galime turėti neteisingą velnio įvaizdį – ragai, kanopos, su šakėmis smalai maišyti kaip iš Dantės “Pragaro.” Lygiai taip kaip Dievo – senuko danguje – įvaizdis yra nerealus, taip ir toks velnias yra absurdiškas ir netikroviškas. Naujajame Testamente kalbama apie dvasines blogio jėgas ir apie tai, kad pasaulyje vyksta kova tarp gėrio ir blogio jėgų; tarsi dvasinis karas.

Esu laiminga, kad neteko patirti karo baisumų. Bet yra kitoks karas.
Labiausiai prie karo buvau priartėjęs per mokyklinio karinio parengimo pratybas. Pradėjau jose dalyvauti, bet iš manęs toli gražu nebuvo geras kareivis. Gerai prisimenu kaip metų pabaigoje, mes nuvykome į Škotiją dalyvauti kariniuose manevruose. Buvo suorganizuotos lemiamos kautynės. Mes visi turėjome gulėti pasislėpę pakalnėje, o paskui, penktą valandą ryto turėjome išbėgti iš už kalvos ir užpulti priešą – ‘žaliuosius mundurus’, ar kaip ten jie vadinosi. Tai turėjome padaryti ne anksčiau kaip penktą. Mūsų būryje buvo vaikinas vardu Haris, kuris buvo išmestas iš mokyklos, tačiau jam buvo leista pabaigti karinio parengimo pratybas. Dabar jis labai turtingas, kaip daugelis tų, kurie buvo išmesti iš mokyklos. Gerai prisimenu Hario paskutinį mokyklinės karjeros žygdarbį. Dar neišmušus penktai valandai jis staiga pašoko, užsimetė šautuvą ant peties ir puolė iš už kalvos šaukdamas: “JOKIŲ NURODYMŲ NEKLAUSYTI! UŽTAISYTI GINKLUS!”… Kaip palengvėjo pamačius, kad nebeteks dalyvauti mūšyje.
Štai tokia buvo mano karo patirtis.

Paulius laiške Efeziečiams, – atsiverskime Ef 6,11-12, – rašo, kad vyksta dvasinis karas:
Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.
Jis rašo, kad tos jėgos yra klastingos, jos turi savo veikimo planą. Jos yra galingos: kunigaikštystės, valdžios, tamsybių valdovai. Tai dvasinės blogio jėgos. Lygiai taip kaip karas nėra kažkas malonaus, taip ir dvasinė kova nėra maloni. Karas iš tiesų yra nemalonus dalykas.

Teko girdėti apie feldmaršalą Montgomerį, žinomą kaip Montis. Kartą jis savo džipu kilo į kalną. Šalia kelio iš mokyklos ėjo bernukas su sunkia kuprine, jam jo pagailo ir jis pasisiūlė pavėžėti. Berniukas įlipo į automobilį. Pasirodo, kad tai buvo ne pagal savo amžių subrendęs berniukas. Jis pradėjo Mončio klausinėti: “Kuo jūs užsiimate?” Montis atsakė: “Esu feldmaršalas.” (anglų k. Sakoma ‘lauko maršalas’) “O, kaip įdomu!” – tarė berniukas, – “mano tėvelis taip pat laukuose dirba. Jis – ūkininkas. O ką jūs dirbate?” Montis atsakė: “Aš tai žmones žudau.” Po trumpos pauzės berniukas paprašė: “Gal galite mane čia išleisti?”

Kare nėra nieko gražaus.

Pirmas klausimas, kurį galime sau užduoti: “Kodėl turėtume tuo tikėti? Kodėl turime tikėti, kad tai egzistuoja?” Mano manymu, yra trys priežastys. Pirma – nes toks yra pasaulis. Žiūrint iš teologinės pusės, pats mūsų protas pateikia įrodymus. Jei koks nors teologinis požiūris ar tam tikra pasaulėžiūra atmeta dvasines blogio jėgas, lieka labai daug neatsakytų klausimų. Ką galvoti apie atominių bombų sprogdinimą, – kaip kam nors galėjo šauti į galvą tai daryti? Kaip reaguoti į teroristinių išpuolių žiaurumus? Seksualinį ar fizinį vaikų prievartavimą? Siaubingas skerdynes vykstančias pasaulyje? Pamąstykite apie tai, kas atsitiko Ruandoje. Vienas žmogus, kuriam teko nuvažiuoti į Ruandą, ten vykstančias žudynes apibūdino kaip ‘apčiuopiamą blogį.” Viena moteris iš Ruandos, kurios šeima neteko devyniolikos vaikų yra pasakiusi: “Man teko grumtis su pačiu velniu.”
Prieš kelis metus vienas žmogus, vardu Tomas Hamiltonas įėjo į pradinę Dumblino mokyklą, Škotijoje įžengė į klasę ir iššaudė visus vaikus. Po to mokyklos direktorius pasakė: “Blogis aplankė mūsų mokyklą.”
Egzistuoja anapusinė realybė. Kaip kitaip visa tai paaiškinti?
Viljamas Piteris Blatis, parašęs knygą ir pastatęs filmą “Egzorcistas”, sakė: “Dievu aš netikiu, bet tikėti velniu – tai jau kas kita. Velnias nuolat reklamuojasi. Jis – komersantas.”
Tai pirma priežastis, dėl kurios turėtume tikėti jo egzistavimu.
Antra priežastis tai – krikščioniška patirtis. Jei peržvelgsime bažnyčios istoriją ir bažnyčios tradiciją, nuo bažnyčios tėvų ir didžiųjų bažnyčios teologų iki to, ką sako katalikų bažnyčia Antrajame Vatikano susirinkime, matysime, kad yra kalbama apie demoniškas galias, apie velnią kaip būtybę. Tai taipogi yra mūsų pačių patirties dalis. Nežinau, kaip jums sekėsi pradėjus žengti pirmuosius žingsnius kaip krikščioniui, gal jūs tik neseniai pradėjote krikščionišką gyvenimą. Gali būti panašiai kaip su žuvimi, kuri plaukė pasroviui ir staiga apsisukusi ėmė plaukti prieš srovę. Tiesiog stebėtina, kaip iš karto atsirado įvairios kovos, pagundos. Pajunti, kad eini priešinga kryptimi nei daugelis.

Teko girdėti pasakojimą apie žmogų, vardu Hermanas, iš JAV. Jam važiuojant greitkeliu suskambo automobilio telefonas. Pakėlęs ragelį jis išgirdo sunerimusį savo žmonos balsą: “Hermanai, ką tik per žinias išgirdau, kad vienas automobilis kelyje Nr280 važiuoja priešinga eismui kryptimi. Prašau, būk atsargus.” Hermanas atsakė: “Koks vienas automobilis? – JŲ ŠIMTAI!!”
Kartais jaučiuosi panašiai kaip Hermanas… Galvoju: “Kodėl visi važiuoja priešinga kryptimi?… Gal aš ką ne taip supratau?” Tokia yra krikščioniška patirtis.

Trečia ir pati svarbiausia priežastis, kodėl turėtume tuo tikėti tai – pati Biblija. Paulius kalba apie dvasines blogio jėgas. Jėzus tikėjo, kad egzistuoja velnias ir demoniškos jėgos. Jis pats buvo velnio gundomas. Yra žmonių, kurie sako: “Žinoma, kad Jėzus tuo tikėjo, nes tais laikais jie visi tuo tikėjo.” Bet taip nebuvo. Sadukiejai, pavyzdžiui, netikėjo velniu, jie apskritai netikėjo jokiomis antgamtinėmis jėgomis. Neveltui Jėzus mus mokino melstis: “Apsaugok mus nuo pikto.” Pažodinis vertimas skambėtų taip: “Apsaugok mus nuo blogojo.”
Žinoma, šioje srityje susiduriame su dviem vienodai pavojingais kraštutinumais, kaip yra pasakęs C. S. Luisas (Lewis). Vienas kraštutinumas yra visai netikėti. Tačiau jei to nepaisome, esame akli tam, kas vyksta. Kitas pavojus – tikėti, kad piktasis egzistuoja ir nesveikai į tai gilintis, Luiso žodžiais: “nesveikai ir perdėtai tuo domėtis.” Jis dar priduria, kad pačios demoniškos jėgos yra patenkintos tiek viena, tiek kita klaidinga pažiūra. Biblijoje aiškiai pasakyta, kad neturime nesveikai tais dalykais domėtis. Pakartoto įstatymo knygoje sakoma:
“Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris užsiima kerėjimu ar raganavimu,” – tai reiškia šaukiasi piktųjų dvasių pagalbos, – “ar yra žynys,” – arba tas, kuris pranašauja ateitį, -“ raganavimu,” – būna tam tikros knygos, filmai, vaizdo įrašai, be to yra daugybė žmonių užsiimančių būrimu, spiritizmu, arba kurie tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, – dabar tai vadinama tarpininkavimu su dvasių pasauliu. Viešpats nekenčia tų dalykų. Mums pasakyta, kad spiritizmas, būrimas iš delno, tarpininkavimas su dvasių pasauliu, astrologija, tikėjimas horoskopais, raganavimas, okultinių jėgų naudojimas, gydymas per atstumą ir kiti panašūs dalykai yra pavojingi. Apie šiuos pavojus, žinoma, neskelbia visos laidos rodomos per televiziją Lietuvoje… Žinoma, yra žmonių galinčių pasakyti: “Aš jau buvau į tai įsitraukęs.” Tokiu atveju, krikščionybė vėl yra Geroji Naujiena – galite gauti atleidimą! Atsakymas yra Naujojo Testamento kvietimas: “Atgailaukite. Nebedarykite taip, nusigręžkite nuo to.” Apaštalų darbų knygoje aprašoma kaip naujai įtikėjusieji atnešė visus reikmenis, susijusius su blogio jėgomis, ir juos sudegino.

Taigi svarbu pripažinti piktojo egzistavimą, bet per daug į tai nepasinerti, nepradėti nesveikai tuo domėtis.

Antras klausimas: Kokia yra Šėtono taktika? Kaip jis veikia?
Jėzus sakė, kad vagis – taip Jis dažnai vadindavo velnią – ateina vogti, žudyti ir naikinti. Jo galutinis tikslas yra sunaikinti mūsų gyvenimą. Bet, Jėzus sako: “Aš atėjau, kad jūs turėtume gyvenimą, kad pilnai jo turėtumėte.” Jėzus nori, kad mes džiaugtumėmės gyvenimo pilnatve ir todėl nori mus apginti, kad nenuklystume.
Pačiuose pirmuosiuose Biblijos puslapiuose randame aprašytą jo veikimo taktiką. Atsiverskime Pr 3. Žaltys čia yra blogio jėgų įvaizdis. Žiūrėkime, kaip atskleidžiamas jo veikimo būdas. Pradžioje jis sukelia mumyse abejonę. Pr 3,1: “Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode? Ar tikrai Dievas sakė?’” Viskas prasideda nuo abejonės. Vienas dalykas, kurio jis ypač nenori, kad turėtume, tai tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Jis nepaliauja daryti viską, kad tik mes suabejotume Dievu. Kaip ir atėjęs gundyti Jėzaus, jis tarė: “Jei tu esi Dievo Sūnus.” Jis norėjo, kad jis suabejotų tuo, kad yra Dievo Sūnus. Jeigu jūs įtikėjote Kristų, jis būtinai prieis prie jūsų ir pasakys: “Jei tu esi krikščionis, kodėl padarei tą ar aną?” Nes, jei jam pasiseka išklibinti tikėjimą tuo, kas esame Kristuje, jam žymiai lengviau mus sugundyti. Arba sako: “Ar tikrai patyrei Dievo meilę per rekolekcijas????”Kaip matome prieš lemiamą smūgį ėjo abejonė.
Dabar matysime, kokia yra lemiamo puolimo taktika.
Atsiverskime porą puslapių atgal Pr 2, 16-17:
Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes, kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.
Čia matome tris dalykus. Visų pirma, kiek daug Dievas leidžia: “Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ‘Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti.’” Po to randame vieną draudimą, tik vieną draudimą: “…bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti.” Kitais žodžiais tariant, Dievas mums sako, kad yra dalykų, kurių mums nebūtina pažinti ar patirti. Dievas niekada norėjo, kad patirtume blogį. Jis norėjo, kad mes patirtume vien gėrį. Dar kalbama apie bausmę: “… nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.”
Matome, kaip suveikia velnio gundymas. Jis ateina pas moterį ir sako: “Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!?’” Matome, ką jis daro: pirma – jis nekreipia dėmesio į leidimą, kad buvo leista valgyti nuo visų medžių; jis visiškai į tai nekreipia dėmesio. Jis visą dėmesį sutelkia į draudimą, į tai, kad nuo to vieno medžio jiems nebuvo leista valgyti. Jis tai perdėm sureikšmina sakydamas “Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode?’” Dievas taip nėra sakęs.

Jo taktika nesikeičia. Naujajame Testamente 1Tim sakoma, kad Dievas mums suteikia viską, ko reikia, kad būtume laimingi. Dievas jus myli ir nori, kad džiaugtumėtės gyvenimu. Jis suteikė viską, ko reikia kad būtumėte laimingi. Jis mums tai duoda, argi ne nuostabu, kad Jis tiek visko mums davė. Tik pažvelkite į kūriniją, kokia ji graži! Pažvelkite į kalnus, į vandenynus. Kokios gražios yra tos televizijos laidos apie gamtos pasaulį: kokia gyvūnų įvairovė, koks Dievo sukurto pasaulio grožis! Ir viskas tam, kad mums teiktų džiaugsmą. Santykiai. Draugystė. Koks nuostabus dalykas yra draugystė! Koks nuostabus dalykas yra vedybos! Vaikai. Šeimyninis gyvenimas. Koks nuostabus dalykas yra muzika. Menas. Sportas. Laisvalaikis. Maistas. Miegas. Visi tie dalykai yra Dievo palaima mums. Dievas mums suteikė tiek daug dalykų, kad mums suteiktų džiaugsmo. Žinoma, svarbiausias dalykas, kurį Jis duoda, tai – mūsų santykis su Juo. Jis trokšta, kad džiaugtumėmės Jo meile. Tai pats didžiausias dalykas, kokį tik galime patirti – išgyventi meilės santykį su mūsų Kūrėju. Visa tai Jis mums davė, kad suteiktų mums daug džiaugsmo.

Velnias apie tai neužsimena. Vienintelis dalykas, į kurį jis kreipia dėmesį yra draudimas. Taip pat ir šiandien yra žmonių, kurie sako: “Jei tapsi krikščionimi, tavo gyvenimas bus vienas vargas. Tik pažiūrėk, kiek visko negalima bus daryti: negalima pasigerti, negalima vartoti narkotikų, negalima palaidai gyventi. Gyvenimas bus toks liūdnas.” Jie įsmeigę akis tik į mažą sąrašėlį dalykų, kurie nepagerina gyvenimo… Juk Dievas davė mums tas nuorodas, nes tie dalykai griauna gyvenimą. Tuo tarpu velnias sako, kad jie mums neleidžia linksmintis.

Tada moteris jam atsakė: “Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte.” Iš pradžių jis nekreipė dėmesio į leidimą ir susikoncentravo tik į draudimą – dabar – jis paneigia bausmę sakydamas: “Jūs tikrai nemirsite! Ne!” Jis sako: “Tai jums nieko blogo nepadarys. Na gi paragaukite… Negi nemanote, kad patys turite nuspręsti. Galbūt jūs kažko labai netenkate, to nepadarę.” Tragedija, kaip žinoma, buvo būtent tai, kad jie tikrai kai ko neteko. Jie neteko todėl, kad pasidavė pagundai. Dievas nenorėjo, kad netektume, todėl sakė: “Nedarykite to.”
Matome, kokios yra pasitikėjimo sulaužymo pasekmės. Jie nepasitikėjo Dievo žodžiu. Po to seka – gėda ir sutrikimas. 7 eilutė: “Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.” Čia rašoma, kad jie buvo susigėdę ir sutrikę.
Štai, kaip viskas būna.
Markas Tvenas yra pasakęs, kad žmonės – tai vieninteliai gyvūnai, kurie rausta, ir… ne be priežasties. Nežinau, kaip jūs, bet aš jaučiu kaltę ir gėdą. Manau visi žmonės tai jaučia. Įsivaizduokite, kad kitą savaitę čia atėję ant šito ekrano randate surašytus visus jūsų blogiausius darbus, visa, ką blogiausio esate pasakę ar pagalvoję. Taip pat ateitų ir visi tie, kurie buvo su tuo susiję. Tie, kurie susiję su tais žodžiais, tie, apie kuriuos buvo kalbama, apie kuriuos buvo galvojama, kad ir jie pamatytų, kas apie juos buvo manoma. Nežinau kaip jūs, bet jai taip būtų daroma su mano gyvenimu, manęs čia kitą savaitę tikrai nebūtų, nes mano gyvenime yra dalykų, dėl kurių man gėda.

Net garbingi žmonės yra padarę dalykų, dėl kurių jiems gėda. Artūras Konanas Doilis, “Šerloko Holmso” autorius, kartą iškrėtė pokštą dvylikai didžiai gerbiamų ir garbingų žmonių. Jis nusiuntė jiems po telegramą: “KUO GREIČIAU BĖKITE. VISKAS ATSKLEISTA.” Paros bėgyje jie visi išgaravo iš tos šalies. Matyt ir jie turėjo gyvenime tai, ko jiems buvo gėda.
Pirma pasekmė yra gėda ir sutrikimas.

Antra – nutrūkusi draugystė su Dievu. Pr 3,8: “Išgirdę VIEŠPATĮ Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.” Toliau sakoma, kad jie buvo nusigandę. Pasikeičia požiūris į Dievą. Vietoje to, kad santykis su juo būtų grįstas meile, mes išsigąstame ir net nenorime Jo matyti.
Pas vieną porą, lankančią šią bažnyčią, svečiavosi stambus regbio žaidėjas, 224 svarų regbio žaidėjas iš Australijos. Jie pasiūlė: “Gal norėtum su mumis sekmadienį važiuoti į bažnyčią?” Jis atsakė: “Taip, žinoma.” Beveik atvažiavus, jis ėmė visas drebėti ir išlemeno: “Aš labai bijau eiti į bažnyčią.”
Jei jaučiame, kad esame dėl kažko kalti, tai nenorime būti bažnyčioje, bendrauti su kitais krikščionimis, ir iš viso nenorime nieko bendro su Dievu turėti.
Jie pasislėpė. Dievas tuoj pat ėmėsi jų ieškoti: “Kur tu?” Tai sunerimusio tėvo, ieškančio savo vaiko, balsas: “Kur tu? Aš trokštu tave rasti, noriu, kad grįžtum į santykį.” Visoje likusioje Biblijoje Dievas ieško mūsų, kad grįžtume ir pavakario vėjeliui dvelkiant vaikščiotume kartu su Juo. Čia perkeltine prasme įvardinama, kokio santykio Dievas nori.

Toliau seka Ievos ir Adomo išsiskyrimas. Žmogiški santykiai pakriko. Skaitome apie tai sekančiose eilutėse:
Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė; “Kur tu?” Jis atsiliepė: “Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau.” Dievas jo klausė: “Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?” Ką atsako žmogus? Ką sako šis didelis, stiprus, tvirtas, drąsus vyras? “Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.” Jis apkaltino savo žmoną – deja tai nulėmė visą žmonijos istoriją.
Viešpats kreipėsi į moterį: “Kodėl taip padarei?” Moteris atsakė: “Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.” Vyras apkaltino moterį, moteris žaltį, o vargšas žaltys liko kvailio vietoje – gal nelabai vykusiai pasakiau Bet mes juk taip darome – pirmiausia kaltiname vieni kitus arba kartais net velnią sakydami: “Čia velnias man koją pakišo.” Tai ne pasiteisinimas. Esame atsakingi už tai, ką darome. Taip, jis mus gundė, bet tai ne pasiteisinimas – esame atsakingi už savo veiksmus.
Matome, kaip nutrūksta santykiai vedybiniame gyvenime. Tiek vedybų išyra. Tiek namuose, tiek darbe vyksta pilietiniai karai.
Toliau matome, koks yra nuosprendis. 14 eilutė: “Kadangi taip padarei…” Toks yra nuosprendis. Tai yra kelias į pražūtį. Šėtonas yra melagis ir griovėjas. Jis visais laikais yra kaltintojas. Naudojamas hebrajiškas žodis, kuris reiškia ‘kaltintojas’. Jis kaltina Dievą. Jis sako: “Dievas jūsų nemyli. Jis netrokšta jums paties geriausio. Jei pasitikėsite Dievu, Jis sugriaus jūsų gyvenimą.” Jis taip pat kaltina prieš Dievą krikščionis. Jis mus pasmerkia.
Yra ryškus skirtumas tarp to, kas yra išgalvota kaltė ir tikra kaltė. Išgalvota kaltė – tai pasmerkimas už tai, dėl ko nesame kalti, arba už tai, kas mums jau buvo atleista. Šv. Paulius sako, kad tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, nėra pasmerkimo. Jeigu gavote atleidimą, pasmerkimo nebėra.
Yra taip pat ir tikra kaltė, kai šv. Dvasia įtikina mus, kad kažkas yra ne taip mūsų gyvenime. Atpažinti skirtumą yra labai lengva: jei tai šv. Dvasia nori jus įtikinti, tiksliai žinosite dėl kokio dalyko, jei tai velnio kaltinimas, jūs paprasčiausiai jausitės kalti, – jus persekios miglotas kaltės jausmas. Jei mes dėl kažko blogai jaučiamės, bet nežinome dėl ko – tai ne iš Dievo. Jei žinome dėl ko, tai suteikia mums progą dėl to gailėtis ir gauti atleidimą. Skirtumas tarp kaltės jausmo ir atgailos.

Gundymas – dar ne nuodėmė. Visi yra gundomi, Jėzus buvo gundomas. Velnias įperša mums mintį, kurios nederėtų būti – tai tik pagunda. Tuomet jis įžnybia mums iš kitos pusės – “Kaip tu galėjai taip pagalvoti!? Viskas! Tu nusidėjai! O jei jau nusidėjai tai nebesvarbu, ar dar nusidėsi.” Jis nori mus įtraukti į užburtą ratą, kuris atitraukia mus nuo maldos, nuo santykio su Dievu. Jis nori, kad mes nusidėtume, kad nebegalėtume be nuodėmės gyventi. Jo galutinis tikslas yra mus sunaikinti. Tai labai ryšku narkomanų atveju. Pirmą kartą vartodami heroiną jie negalvoja, kur atsidurs. Demonas niekada nuo pradžių mums nerodo pabaigos, jis tik sako: “Na!. Pirmyn.”
Pateiksiu jums paprastą pavyzdį. Studijų universitete laikais, kaip jau minėjau, turėjau gerą draugą Nikį, su kuriuo dalinomės vienu kambariu. Nikio mama kepdavo nuostabų vaisinį pyragą. Kartą jis grįžo penktadienį su pyragu ir paliko jį, nes turėjo savaitgaliui išvažiuoti. Apžiūrėjom tą gardutėlį stačiakampio formos vaisinį pyragą. Aš pastebėjau, kad jis nebuvo visai taisyklingos stačiakampio formos. Nusprendėme tik šiek tiek sulyginti vieną kraštą. Nupjovėme vieną riekelę, kad atrodytų taisyklingas stačiakampis. Deja, jis vis dar nebuvo taisyklingos formos – turėjome sulyginti jį ir iš kitos pusės. Tuomet pastebėjome, kad du pyrago kampai skyrėsi nuo kitų dviejų. Norėjome padaryti, kad visi kampai būtų vienodi. Taigi apipjaustėme ir kitus du kampus. Tik tuomet pastebėjome, kad jis jau toli gražu nebebuvo stačiakampis – turėjome nupjauti gabalą nuo kito kampo. Nupjovėme. Per savaitgalį jis sumažėjo iki šitiek (rodo). Tai pamatę nusprendėme, kad bus geriau jam to nematyti. Nujaučiau pavojų… Taip mes jį ir užbaigėme.
Kai pradėjome, juk negalvojome, kad suvalgysime jį visą. Taip paprasčiausiai atsitiko.
Dažnai taip nutinka ir gyvenime, žmonės sako: “Aš taip toli nenueisiu; aš tik vieną kartą pabandysiu.” Taip viskas ir prasideda.
Velnias nori mus sunaikinti, o Jėzus nori, kad turėtume gyvenimą.

Kokia yra mūsų pozicija? Atsiverskime Kol 1,13. Ką Dievas dėl mūsų padarė? Gėris triumfavo prieš blogį: “… kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.” Į Dievo karalystę, kur yra atleidimas, laisvė, amžinasis gyvenimas ir Dievo meilė. Mes buvome išgelbėti ir iš vienos valdžios perkelti į kitą, į Dievo karalystę. Dažnai jaučiamės tarsi priklausytume tam, kam priklausėme ankščiau, nesuvokiame, kad nebeturime daryti to, ką ankščiau darėme. Jei norime, galime nustoti tai darę. Esame laisvi.

Mokykloje vienas auklėtojas man keldavo siaubą, nors iš tiesų buvo puikus žmogus. Aš, žinoma, buvau kiek jaunesnis… Kaip dabar girdžiu koridoriumi artėjančius žingsnius; jis buvo aukštas stambus žmogus. Su kokiu siaubu klausydavausi, kaip jis prieina ir pasibeldžia į duris. Prieš porą metų čia vyko konferencija, po kurios nuėjau į mokyklos klasės susirinkimą. Pirmą kartą po dvidešimties metų aš vėl jį pamačiau. Atvykau labai vėlai, vienuoliktą valandą vakaro. Kai įėjau, jie vakarieniavo. Pamačiau jį kitame kambario gale. Sukilo visi jausmai, kuriuos anksčiau jaučiau, visos mano baimės. Turėjau sau pasakyti: “Aš jau baigiau mokyklą. Man 38 metai. Neturiu šitaip jaustis!”

Kartais turime sau pasakyti: “Aš palikau tamsos karalystę. Aš nebeturiu to daryti. Esu laisvas!” Kodėl esame laisvi? Kas rašoma Kol 2,15: Štai kodėl esame laisvi, štai ką padarė Jėzus: “Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas.” Ant kryžiaus Jėzus nugalėjo priešą, tamsybių jėgas. Tai įvyko ant kryžiaus. Štai kodėl Jėzaus varde yra tokia jėga.
Jeigu Jis nuginklavo, nugalėjo demoniškas jėgas ant kryžiaus, kodėl tai turėtų mums rūpėti? Todėl, kad mes gyvename tarpiniame laikotarpyje: tarp pirmo ir antro Jėzaus atėjimo. Šiame laikotarpyje Šėtonas yra nuginkluotas ir nugalėtas, bet nesunaikintas; išauš diena, kai jis bus nugalėtas.
Lemiamas antrojo pasaulinio karo momentas buvo jungtinių pajėgų išsilaipinimas Normandijos pakrantėje 1944m. liepos 6d. Teologai dažnai pabrėžia, kad lemiamas istorijos momentas yra kryžius… bet pergalės diena neatėjo ankščiau nei 1945m. gegužės 8d. kada baigėsi karas. Tarpinis laikotarpis buvo tada, kai pergalė jau artėjo, bet dar nebuvo pasiekta. Būtent tokia yra dabartinė mūsų padėtis – gyvename tarpiniame laikotarpyje… Vieną dieną.. visas blogis bus sunaikintas ir pašalintas. Kas yra nuostabiausia, galutinis rezultatas bus dar geresnis nei Edeno sodas. Taip Dievas sutvarkė. Iš savo meilės ir malonės Jis paėmė tai, ką padarėme blogo, ir perkeitė į gera. Todėl laikų pabaigoje Dievo Karalystė, Naujas Dangus ir Nauja Žemė, bus dar gražesni nei pirmapradė kūrinija.

Kaip mes apsiginame karui?
Atsiverskime Ef 6,13 ir toliau. Nėra vienos išeities. Kartais žmonės sako: “Štai kur krikščioniško gyvenimo esmė.” Nėra vieno atsakymo, į tai įeina daug dalykų: “Todėl imkitės visų dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais,” – kuo daugiau remkitės į tiesą. Aš labai noriu jus paskatinti, jei dar nesate pradėję skaityti Biblijos, pradėkite. Perskaitykite Jono Evangeliją.
Susijuoskite strėnas tiesa.
“…apsivilkę teisumo šarvais.” Kalbama apie teisumą santykyje su Dievu, kad jūsų santykiai su Dievu ir su kitais žmonėmis būtų grįsti tiesa. Kartais mes visi nupuolame. Net, jei jūs tokie kaip aš, sutiksite, kad nupuolame labai dažnai. Bet mes galime greitai atsikelti. Nelikite gulėti pasliki ant žemės. Sakykite: “Viešpatie, aš ir vėl viską sugadinau, ir vėl tai padariau. Prašau, atleisk man.” Pasipriešinkite velniui ir jis nuo jūsų pabėgs. Kaip sako Jokūbas: “Artinkitės prie Dievo ir jis artinsis prie jūsų.”

Teisumo šarvai…
“… ir apsiavę kojas ryžtu skelbti taikos Evangeliją.” Tai reiškia būti pasiruošusiu atsakyti žmonėms, jei jie klausia apie jūsų tikėjimą. Aš tai visiškai suprantu, žinau, kad tai labai sunku, tik nemanykite, kad teisiu žmones – visiškai tai suprantu, – tačiau daugelis, kurie lanko Alfa kursą, nesako savo draugams, kur jie eina trečiadienio vakarais. Supratau tai kalbėdamasis su žmonėmis grupelėse: yra tokių, kurie trečiadienio vakare tvarko savo sąskaitas, kiti, na nežinau, kiti eina į kiną. Bet ateina laikas, kai tenka pasakyti draugams: “Iš tiesų aš ne į prancūzų kalbos kursus vaikščiojau. Pradedu suprasti, kad krikščioniškas gyvenimas yra daug daugiau nei aš maniau.”
Tokie yra taikos Evangelijos batai.
“Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą…” Tikėjimas yra cinizmo ir skepticizmo prieštara. Jie yra naikinantys. Būti cinišku ar skeptišku nereiškia būti kietu. Tai yra priešinga tikėjimui, o tikėjimas yra tai, kas mus apsaugo. Jis apsaugo mūsų santykį su Dievu.
“Pasiimkite išganymo šalmą…” “Išganymas”, arba dar geriau būtų versti – “laisvė” – tai ką Jėzus mums suteikė. Išsilaisvinimas iš praeities – atleidimas. Išsilaisvinimas iš dabartinį mūsų gyvenimą varžančių dalykų. Išsilaisvinimas iš bet kokių blogio apraiškų ateityje. Užsidėkite tai kaip šalmą ant galvos.
“… bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.” Jį reikia pažinti.

Taip mes apsiginame, o kaip mes atakuojame?
Jis tęsia: “Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.” Mes neturime ko bijoti. Jei esame Kristuje, neturime, ko bijoti. Iš tiesų tai velnias turi jūsų bijoti, nes Dievas jus apginklavo. Jis apginklavo jus, kad galėtumėte melstis. Paulius rašo: “Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves.”

Malda, paskui veiksmas.
Jėzus atėjo skelbdamas karalystę, gydydamas ligonius. Per ateinančias savaites kalbėsime, kaip galime keisti visuomenę.
Svarbiausia – žvelgti plačiau. Mums nepatinka kalbėti apie blogį, bet vieną Alfos kurso vakarą mes skiriame tam. Reikia žvelgti plačiau ir blogį matyti Dievo gerumo ir meilės perspektyvoje. Dievas yra Kūrėjas. Mes nesame dualistai: Dievas ten, o velnias čia (rodo) ir jiedu bando išsikovoti pergalę. Dievas yra Kūrėjas. Velnias yra sukurto pasaulio dalis, – jis turėjo laisvę ir nupuolė, lygiai kaip ir mes, turime laisvę ir nedarome to, ką turėtume. Vieną dieną jis bus sunaikintas, ir Jėzus bus viskas visame. Reikia laikytis tokio požiūrio. Argi ne nuostabu, kad kol kas ir mes turime atlikti Dievo skirtą vaidmenį. Mes esame įtraukti į kovą tarp blogio ir gėrio. Žinome, kad galiausiai gėris triumfuos prieš blogį, bet iki tol turime dar kai ką nuveikti.

Skaičiau apie lordą Šaftsberį gimusį 1801m. Jis buvo vienas žymiausių Oxfordo universiteto profesorių ir kartais pasvajodavo, kad norėtų būti turtingu ir įtakingu politiku. Atėjo metas, kai jis suvokė, kad turi pasirinkti: arba savanaudiškumo ambiciją ir gyvenimą savo malonumui, arba tarnavimą Dievui. Jis pasirinko tarnauti Dievui, ir Dievas suteikė jam gilų troškimą pakeisti jį supančią visuomenę. Užtenka apsidairyti, kad pamatytume mūsų visuomenėje esantį blogį, taip ir jis pažvelgė į savo laikmečio visuomenę ir pamatė joje esantį blogį. Jis pamatė siaubingas anglies kasyklų ir fabrikų sąlygas, kuriose dirbo vaikai; išvydo vaikus, dirbančius kaminkrėčiais, pavaldžius žiauriems ir išnaudojantiems viršininkams; vaikus nuo 4, 5 metų amžiaus dirbančius vergišką darbą žiurkėmis knibždančiose anglies kasyklose iki 16 valandų per parą, kai kurie pusnuogiai, pririšti prie sunkių vežimų. Jis pamatė kad su protinę negalią turinčiais ligoniais, prirakintais ar su tramdomais marškiniais, elgiamasi kaip su gyvuliais. Jis pamatė, kokiame giliame varge ir skurde yra žmonės, kaip neteisingai su jais elgiamasi. Ir jis pasiryžo ką nors dėl to padaryti… Jis atidavė savo gyvenimą Dievui ir artimo tarnystei. Jis tapo vienu žymiausiu istorijoje socialinės tvarkos reformatoriumi įkurdamas dar šiandien klestinčias organizacijas: “Šaftsberio globos namus” ir “Krikščionių moterų asociaciją”. Jis pasiūlė nesuskaičiuojamą skaičių įstatymų projektų parlamente, pavyzdžiui: dėl žmonių su psichine negalia, kad beprotnamiuose laikomais būtų nuoširdžiai rūpinamasi; ‘10 valandų įstatymą’, ribojantį vaikų darbo valandų skaičių, ‘kaminkrėčių įstatymą’, draudžiantį, kad kaminkrėčiais dirbtų maži berniukai. Jis užkirto kelią vaikų ir moterų darbui kasyklose, sukūrė pakenčiamesnes darbo sąlygas gamyklose. Jis nutiesė kelius visuotiniam išsilavinimui parengdamas švietimo įstatymą įsigaliojusį 70m.
Į jo laidotuves, kurios buvo viena įspūdingiausių 19amž. pabaigos ceremonijų, buvo susirinkusi milžiniška minia: Karališkoji šeima, valstybės vadovai, vyskupai, gatvių pardavėjai ir neįgalūs vaikai – visi stebėjo kaip jo karstas buvo nešamas į Vestminsterio abatiją 1885m. spalio mėn. Vienas vargšas sušuko: “Iškeliavo mūsų grafas. Visagalis Dievas žino – jis mus mylėjo, o mes mylėjome jį. Tokių kaip jis jau nebesutiksime.” Dienraštis “Times” parašė komentarą: “Jis pakeitė visą Anglijos socialinę padėtį.” Johana Kleivern pasakė: “Jis padarė tai dėl Kristaus, kurį taip mylėjo.”

Melskimės:
Tėve, dėkojame Tau už vyrų ir moterų teikiamą pavyzdį, už tokius kaip Šaftsberis, kurie pamatė, kas dedasi pasaulyje ir atsidavė Tavo ir savo artimo tarnystei. Meldžiame Tave, Viešpatie, kad iš čia esančių atsirastų vyrų ir moterų, kurie nuveiks tai, ką jis ir daugelis kitų yra nuveikę ir savo gyvenimu daug ką pakeis dėl Jėzaus Kristaus. Amen.

Vaizdo įrašai

Alfa jaunimui

Kviečiame perskaityti Metodo aprašymą

A. Klausimėlis

Parsisiųsti

B. Liudijimas

Parsisiųsti

Skaidrės

Metodinė medžiaga