2018-07-22

13 tema: Kodėl ir kaip turėčiau pasakoti kitiems?

Mokymo tekstas

Kodėl ir kaip turėčiau pasakoti kitiems?

Atsimenu, kai dar nebuvau krikščionis mane labai erzindavo krikščionys kalbantys apie savo tikėjimą. Tegul jie sau tiki. Nesupratau, kam reikalinga apie tai kalbėti. Aš būdamas ateistu nesiekiau, kad ir kiti taptų ateistais. Kodėl jie nepasilaiko to sau. Kartais girdžiu žmones sakant, ar ne geriausias krikščionis yra tas, kuris tuo gyvena, bet niekada apie tai nekalba? Ar tai neturėtų būti kiekvieno asmeninis reikalas? Būna, kad žmonės kalba apie savo kokį draugą ar šeimos narį, sakydami, kad jis yra tas idealus krikščionis, gyvenantis krikščionišką gyvenimą, bet apie tai nekalbantis. Vienas mano draugas tai vadina dėdės Normano reiškiniu. Kiekvienas savo šeimoje turime tokį dėdę Normaną. Bet aš noriu užduoti klausimą, kaip tas dėdė Normanas apie tai sužinojo? Matyt kas nors jam apie tai papasakojo. Jei pirmieji krikščionys nebūtų apie tai pasakoję kitiems, mes niekada nebūtume apie tai išgirdę.

Taigi, kodėl turėtume pasakoti kitiems?
Pirmiausia todėl, kad toks yra Jėzaus paliepimas. Jėzus sakė: “Eikite ir papasakokite žmonėms.” Jis norėjo pasakyti, kad mes turime pačią nuostabiausią žinią: Jėzus numirė už mane ir už tave, Jis prisikėlė iš numirusių, Jis gyvas. Jis patikėjo šią laisvės žinią… mums visiems. Kito būdo Jis neturi.

Žodis “Eikite” Biblijoje randamas 1514 kartų: 233 kartus Naujajame Testamente, vien Mato Evangelijoje jis randamas 54 kartus. Jėzus sako: “Eikite pas pražuvusias avis, eikite ir pasakykite Jonui, eikite ir kvieskite visus, kuriuos sutiksite, eikite ir padarykite mokiniais.”
Pirma – tai Jėzaus paliepimas.

Antra – kitų poreikiai.
Aplink yra tiek žmonių, kurie neranda sau vietos, kurie neturi dvasios inkaro. Žmonės ieško gyvenimo tikslo, prasmės, ieško, kas atsakytų, kodėl yra kaltė, kodėl yra mirtis? Kristuje mes turime atsakymus. Jei būdami su draugais dykumoje aptiktume oazę, kur yra vandens, ir nepakviestume jų: “Žiūrėkite, aš radau vandens! Ateikite atsigerti.” – tai būtų labai savanaudiška.
Taip ir mes, kai pradedame kurti santykį su Dievu, surandame gyvenimo prasmę ir tikslą, surandame atsakymą į tai, kas yra kaltė, mirtis ir mirties baimė. Būtų savanaudiška tai pasilaikyti tik sau.
Kitų poreikiai.

Trečia – Evangelija yra Geroji Naujiena. Tiesiogine prasme Evangelija reiškia “Gerąją Naujieną.” Normalu, kad išgirdus gerą naujieną norisi ją perduoti kitiems. Gera žinia greitai pasklinda.

Atsimenu, kai gimė mūsų pirmas sūnus Henris, mano uošvė (nuostabus žmogus) skambino mums kas valandą, kas minutę, iki gimimo, kad sužinotų, kaip sekasi. Kai sūnus gimė, žmona man įdavė maža plastikinį maišelį su dešimties pensų monetomis ir sąrašu žmonių, kuriems turėjau paskambinti. Pirmas žmogus sąraše buvo jos motina. Paskambinau jos mamai ir sakau: “Labadiena, turime puikią naujieną – mums gimė sūnus, jis sveria 17 svarų, jam viskas gerai, žmonai taip pat.” Tuomet skambinau antram pagal sąrašą žmogui – savo mamai, bet linija buvo užimta. Paskambinau trečiajam sąraše – žmonos seseriai. Paskambinau ir sakau: “Sveika.” Ji sako: “Sveikas!! Girdėjau puikią naujieną!! Jums gimė sūnus, ir jam, ir mamai viskas gerai.” Paklausiau: “Iš kur žinai?” “Mama man ką tik skambino.” Paskambinau kitam žmogui: “Laba diena…” “O, sveikas, girdėjau, kad turite sūnų!” Skambinu toliau ir girdžiu: “Girdėjau puikią naujieną, jums gimė sūnus!! Jam ir mamai viskas gerai!” Perskambinau visiems, bet niekam neteko pranešti naujienos. Jie patys vieni kitiems pasiskambino. Naujiena greitai pasklido. Man nereikėjo sakyti žmonos mamai: “Iškilmingai jus įpareigoju perduoti šią žinią kitiems.” Ji buvo taip susijaudinusi, kad suskubo tai perduoti kitiems, nes tai buvo gera žinia. Mums pavesta pati geriausia žinia, štai kodėl norime papasakoti apie tai kitiems.

Kaip tai daryti? Aš suvokiau, kad egzistuoja du vienodai pavojingi kraštutinumai. Aš ilgą laiką svyravau tarp nejautrumo ir baimės. Kai tik tapau krikščioniu, buvau toks sužavėtas, kad norėjau tuoj pat visiems apie tai pranešti ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl kitiems tai nebuvo savaime suprantama. Man tai buvo taip aišku (nors anksčiau nebuvo taip aišku) ir galvojau, kaip galima iš karto nesuprasti. Kalbėdamas apie ypatingu jautrumu nepasižymėjau.
Atsimenu, praėjus 10 dienų nuo to kai tapau krikščionimi, nuėjau į vakarėlį. Buvau tvirtai nusprendęs pirmam sutiktam vakarėlyje žmogui papasakoti apie Jėzų. Pirmas žmogus, kurį pamačiau atėjęs į vakarėlį, dabar yra mano žmona Piper, tuo metu ji nebuvo nei mano žmona, nei mergina, buvo paprasčiausiai draugė. Žinojau, kad ji ne krikščionė. Taigi, tariau sau: “Puiku, einu pasakysiu jai apie Jėzų.” Per tas dešimt dienų buvau sudalyvavęs paskaitoje “Kaip papasakoti kitiems žmonėms?” Išgirdau, kad yra svarbiausi trys dalykai: PIRMA– reikia parodyti žmonėms, kad jiems reikia Jėzaus. Tariau sau: “Puiku! aš ją įtikinsiu, kad jai reikia Jėzaus” Iš karto pripuoliau prie jos šokių aikštelėje ir nenorėdamas gaišti laiko mandagumams tariau: “Sveika, Piper. Tu atrodai siaubingai… Tau tikrai reikia Jėzaus…” Kaip ir galima įsivaizduoti, tai ilgam laikui ją atgrąsė nuo tikėjimo. Galiausiai ji įtikėjo, bet visai kitaip, per kitą žmogų. Jos kelias į tikėjimą buvo kitoks nei mano. Ji, matyt, pagalvojo, kad aš išprotėjęs.

Į kitą vakarėlį nusprendžiau eiti labiau apsirūpinęs. Buvo švenčiamas 21 gimtadienis – labai oficialus, visi vilkėjo švarkus. Nusprendžiau pasiimti šiek tiek literatūros: į švarko viršutinę kišenę įsidėjau Džono Stoko bukletą “Kaip tapti krikščioniu.” Taip pat pagalvojau, kad pokalbio metu gali kilti prieštaravimų, pavyzdžiui, dėl prisikėlimo. Turėjau Normano Andersono bukletėlį “Prisikėlimo neginčijamumas” ir įsidėjau jį į kitą kišenę. Žinojau, kad žmonės dar gali užduoti klausimų apie kančią, kitas religijas ir kitus dalykus, todėl pasiėmiau knygą “Byla prieš Kristų.” Įsidėjau ją į kišenę. Dar buvo labai naudingų knygų, tokių kaip Deivido Votsono “Mano Dievas yra tikras” ir dar viena labai gera knyga. Susidėjau jas į skirtingas kišenes. Kai kuriems žmonėms labiau tinka biografijos, todėl pasiėmiau Korino Ten Bumo “Slaptavietė”, “Kryžius ir peilis”, dar kitas, ir susikaišiojau į skirtingas kišenes. Žinojau, kad geriausia kalbant su kuo nors remtis pačia Biblija. Taigi taip pat pasiėmiau Bibliją. Jei atsirastų tokių, kurie išreikštų norą tapti krikščionimis pasiėmiau Naująjį Testamantą, knygą “Biblijos skaitymo gairės” ir “Nuorodos tolimesniam gilinimuisi.” Prisikimšau pilnas kišenes. Atėjau į šokius… laimei radau, kas norėtų su manimi šokti. Užlipau į šokių aikštelę, tos knygos mane svėrė prie žemės. Tariau: “Atsiprašau, ar jūs nieko prieš jei mes truputį prisėstume. Aš šį vakarą šiek tiek pavargęs.” Pasisekė greitai pakreipti pokalbį man norima linkme. Ji pradėjo uždavinėti klausimus. Atsakiau: “Kaip keista, kad uždavei klausimą apie prisikėlimą, nes aš kaip tik turiu čia tokį bukletėlį. Kančia? – kaip tik turiu tokią knygelę. Kitos religijos? – štai!” Knygų krūva greitai augo. Ji svyruodama išėjo nešina visomis tomis knygomis, o man nuo to tik palengvėjo. Keisčiausia tai, kad po savaitės ji grįžo ir man papasakojo, kad plaukdama laivu į Prancūziją perskaitė vieną šių knygų ir įtikėjo. Būdama 21-erių ji žuvo autoavarijoje. Pagalvojau, argi ne keista, kad Dievas iš savo malonės pasinaudojo net mano nejautrumu, kad dar vienas žmogus įtikėtų Kristų. Taigi vienas dalykas, kurio reikia vengti yra nejautrumas.

Laikui bėgant suvokiau, kad toliau taip darydamas susižeidi, o kai susižeidi įsibaimini. Ilgainiui tapau tokiu baimingu, kad sustingdavau iš baimės vos paminėjus Jėzaus vardą. Daugiausiai baimės patyriau teologijos studijų metu. Buvo suorganizuota misija į Šiaurės Angliją, į Aletoną, Liverpulio priemiestį. Turėjome kalbėti namų aplinkoje, bet prieš tai vakarieniavome su žmonėmis, nepalaikančiais su parapija ypatingo ryšio. Aš su draugu Rupertu Čarkomu nuėjau į šeimą, kur žmona turėjo šiokius tokius ryšius su parapija, lankė kažkokią grupelę, tačiau vyras buvo užkietėjęs ateistas. Atrodo, jis buvo universiteto rektorius ar šiaip labai svarbus žmogus. Jie gyveno gražiame name, turėjo gražius vaikus ir mes gražiai gėrėme arbatą. Bevakarieniaujant jis mūsų paklausė: “O kokiu tikslu jūs čia atvykote?” Aš atsakiau: “Mes čia atvykome… traukiniu. Atėjome čia, nes… mes visi esame geri draugai. Ir mes norėjome… na… na…” Mano draugas nebegalėjo pakęsti šios mano agonijos ir prabilo: “Esame čia, kad papasakotumėme žmonėms apie Jėzų.” Aš susiėmiau už galvos: “O ne! Kokia gėda!” Paskui ėmiau svarstyti, kodėl man buvo gėda? Kodėl buvo gėda ištarti Jėzaus vardą. Savo gyvenime dažnai svyravau tarp nejautrumo ir baimės. Užtekdavo išgirsti pamokslą apie tai, kaip reikia kalbėti žmonėms apie tikėjimą ir vėl grįždavau prie nejautrumo. Visą tą laiką ieškojau būdo kaip tai daryti.
Manau, svarbiausia, kad tai kiltų iš mūsų santykio su Dievu. Tuomet tai bus taip natūralu. Man nesunku kalbėti žmonai apie mano meilę jai – tai taip natūralu. Kalbėti apie mūsų santykį su Dievu taip pat turi būti natūralu.

Manau, pravartu yra pakalbėti apie tai penkiais aspektais.

Pirmas – buvimas pasaulyje.
Atsiverskime Mt 5,13. Jėzus sako: “Jūs – žemės druska.” 14 eilutė: “Jūs pasaulio šviesa.” 16 eilutė: “Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.” Šiai mažai grupelei, kurios daugumą sudarė Palestinos valstiečiai Jis sako: “Jūs turite didžiulę įtaką pasauliui.” Tą patį Jis sako ir mums. Mes irgi turime didžiulę įtaką: “Jūs žemės druska. Viso pasaulio šviesa.” Žinoma, kad mums turi rūpėti kiekvienas asmuo, bet tai apima plačiau. Jėzui rūpi, kad keistųsi pati visuomenė. Todėl mes turime būti pasaulyje. Neišeis padaryti jokios įtakos, jei sulįsime į mažą, šventą grupelę. Likdami joje nepadarysime jokios įtakos. Turime būti savo darbe, savo šeimoje, kaimynystėje, savo bendruomenėje. Turime išsiskirti. Jėzus sako: “Jūs esate druska.” Kai dar nebuvo išrasti šaldymo prietaisai, druska buvo naudojama, kad mėsa nesugestų, kad nesupūtų. Krikščionys yra pašaukti apsaugoti visuomenę nuo sugedimo. Tai darome liudydami žodžiu apie moralines vertybes, savo darbais socialinėje plotmėje, kovodami prieš socialinį neteisingumą, nepagarbą žmogui bei nelygybę, esančią visuomenėje.

Prisimenu Viljamą Vilberforsą. Būdamas 27-erių jis pajuto Dievo kvietimą kovoti prieš nežmonišką, žeminančią prekybą vergais. 10 milijonų vergų buvo išvežti iš Afrikos dirbti plantacijose. 1787m. jis Atstovų rūmuose surengė debatus dėl prekybos vergais. Tai nebuvo populiari tema. Jis sakė: “Man ši neteisybė atrodė tokia milžiniška ir siaubinga, kad aš tvirtai apsisprendžiau už vergystės panaikinimą. Kas iš to išeis – tas, bet nuo šiol aš žinau, kad nenurimsiu kol neiškovosiu jos panaikinimo.” Krikščioniško tikėjimo vedamas jis pateikė įstatymų projektus, kurie buvo svarstomi parlamente 1789m, 1791m, 1792m, 1794m, 1796m, 1798m, 1799m – jie visi buvo atmesti. ‘Kitataučių vergų’ įstatymas buvo priimtas 1806m. ‘Prekybos vergais panaikinimo įstatymas’ – 1807m. Ši kampanijos dalis užtruko net 18 metų. Tuomet jis sutelkė jėgas kovai už pačios vergystės panaikinimą. 1825m. jis atsistatydino,prarado nario vietą parlamente, bet tęsė kampaniją savarankiškai. 1831m. jis rašė “Kovos prieš vergystę draugijai”: “Mūsų šūkis turi būti: atkaklumas. Dėl viso kito aš pasitikiu Visagaliu, kuris karūnuos mūsų pastangas sėkme.” Taip ir įvyko. 1833m. liepą “Vergystės panaikinimo įstatymas” buvo priimtas abiejuose rūmuose. Po trijų dienų jis mirė. Buvo palaidotas Westminster’io abatijoje, visuotinai pripažintas už 45 metus trukusią atkaklią kovą afrikiečių vergų vardu.
Apsidairę matome, kad ir šiandien yra tokios pat svarbos dalykų, tokių kaip badas, skurdas – 1,3 bilijonai žmonių sukaustyti baisaus skurdo: bloga mityba, ligos, purvas, gausus vaikų mirtingumas, trumpaamžiškumas. Ką mes asmeniškai galime dėl to nuveikti? Ar galime ką nors pakeisti?…

Mane sujaudino pasakojimas, kaip vienas žmogus, išėjęs pasivaikščioti paplūdimiu Mekskikoje, pamatė tenai vietinį berniuką. Nuslūgus potvyniui ant kranto buvo likę gulėti dešimtys tūkstančių jūros žvaigždžių. Jos džiūvo ir mirė nuo deguonies trūkumo. Berniukas vieną po kitos rinko jūros žvaigždes ir mėtė į jūrą, kad jos gautų to, ko joms reikia. Pamatęs tai vyras nusistebėjo: “Kokia beprasmybė! Pažiūrėk, jų čia dešimtys tūkstančių! Nejau manai, kad tai ką nors pakeis?” Berniukas pakėlė dar vieną ir priėjęs prie jūros įmetė ją į vandenį. Mesdamas ją jis tarė: “Dedu galvą, kad šitai tikrai kai kas pasikeis.”

Negalime išspręsti globalinių problemų. Galime daryti tai, kas nuo mūsų priklauso. Vilberforsas nuveikė labai daug, ne visi mes galime tiek nuveikti, bet kai ką galime pakeisti.
Man didelį įspūdį paliko žmogus, su kuriuo susipažinau praeitą gruodį. Jis buvo vardu Milardas Fileris. Tai – verslininkas išdalinęs visą savo asmeninį turtą ir 1976m. įsteigęs organizaciją, kurios tikslas, kad kiekvienas žmogus turėtų padorų būstą. Jis įkūrė ekumeninę krikščionišką organizaciją – “Būstas žmonijai”, tarnaujančią žmonėms, ieškantiems gyvenamosios vietos, telkianti šimtus tūkstančių savanorių namų statyboms 40-yje pasaulio šalių. Nuo 1976m. buvo pastatyta virš 100.000 namų, kuriuose apsigyveno 250.000 žmonių, – padoriomis, saugiomis sąlygomis. Kiek daug dalykų dėl to pasikeitė!
Taigi esame pašaukti būti druska, būti šviesa – leisti Kristaus šviesai šviesti per mus. Jėzus sakė: “Jūs – pasaulio šviesa… Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.”
Gyvenkime krikščioniškai savo darbe. Tegul kitų dėmesį atkreipia krikščionių garbingumas, sąžiningumas, atsidavimas darbui, džiaugsmas, gera nuotaika. Tegu būna matoma, kad kažkas juose yra kitaip, kad iš jų sklinda ramybė.
Santykiuose su mums artimais žmonėmis svarbiau yra pats gyvenimas nei tai, ką mes sakome. Svarbu, kaip mes tuo gyvename. Tai ypač aktualu vyro – žmonos arba tėvų – vaikų santykiuose. Tokie santykiai labai artimi ir nuolatinis kalbėjimas apie tikėjimą sukeltų per daug įtampos. Daug svarbiau yra tai išgyventi.

Pereikime prie kito aspekto – įtikinėjimas.
Įtampa sukelia priešingą poveikį. Anksčiau maniau, kad norint ką nors įtikinti leistina sukelti šiek tiek įtampos. Dabar manau, jei norime ką nors įtikinti, reikia kiek įmanoma vengti įtampos. Jėzus niekuomet nenaudojo įtampos. Atsiverskime Apd 17,2: “Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris šabus aiškino jiems Raštus. Jis dėstė ir įrodinėjo, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: ‘Mesijas – tai Jėzus, kuri aš jums skelbiu.’ Kai kurie jų įtikėjo…” Krikščionybėje tikėjimas nėra aklas šuolis į nežinomybę, bet protingas žingsnis. Svarbu žinoti – KODĖL. Todėl aš skatinčiau jus perskaityti vieną iš šių knygų, skaityti Naująjį Testamentą, kad sugebėtumėte atsakyti į klausimus kylančius žmonėms. Kartais mes nežinome atsakymo ir tenka pripažinti, kad “Aš to nežinau”. Tai jau yra puikus atsakymas. Atsakymus pravartu žinoti, nes klausimų įvairovė yra gana ribota: apie kančią, kitas religijas, apie prieštaravimus Biblijoje. Yra naudinga turėti atsakymus, kad pateisintume mumyse gyvenančią viltį.

Kartais (kaip tai buvo mano atveju prieš man tampant krikščioniu), prieštaravimai neatskleidžia to, ką žmogus iš tiesų galvoja. Aš ginčydavausi nuolat. Jei kas nors pradėdavo su manimi diskutuoti tikėjimo klausimais aš pateikdavau begales prieštaravimų. Kartu manau, kad tai slėpė manyje glūdinčius kitus dalykus. Vienas iš jų – mano gyvenimo būdas, nenorėjau atsisakyti dalykų, kurie man teikė malonumų. Taip pat bijojau pasirodyti nevykėliu, po tiek argumentų prieš krikščionių tikėjimą, mano išdidumui būtų rimtas smūgis, jei reikėtų prisipažinti, kad pakeičiau savo nuomonę.

Dažnai už prieštaravimų slepiasi kiti dalykai.
Po tos vakarienės Aletone, apie kurią jums pasakojau, mes nuėjome kalbėti žmonėms namuose, kur jie buvo susirinkę. Kiekvienas iš mūsų kalbėjo po 5 minutes, liudydamas daugiausiai iš savo asmeninės patirties, o po to pasiūlėme, kad jie mums užduotų klausimų. Pirmas prabilo Liverpulio universiteto dėstytojas. Stengiausi užsirašyti jo klausimus, kiek jų atsiminiau, nes kalbėjo jis – 20 minučių. Štai apie ką jis klausinėjo : sukūrimas ir evoliucija, ar yra istorinis pagrindas manyti, kad egzistavo Adomas ir Ieva, prieštaravimai Biblijoje, Naujojo Testamento raštų datacija, Mergelės Marjos gimimas; vienas klausimas buvo apie tuometinį Durhamo arkivyskupą, kitas – kada įvyko Nekaltas Prasidėjimas, stebuklai ir mokslas, kaip Dievas gali toleruoti kančią, kitos religijos, lemtis ir laisva valia ir kodėl bažnyčioj pilna veidmainių?
Tik šiuos klausimus atsiminiau, o kiek jų dar buvo išsakyta per 20 minučių… Jam baigus kalbėti aš iš-si-žio-jau: “Kaip įmanoma į visa tai atsakyti? Nuo ko pradėti?” Gerai, kad mano draugas labiau suvokė situaciją Jis pasakė: “Jei galėtume jus patenkinti atsakydami į visus šiuos klausimus, ar taptumėte krikščioniu?” Jis atsakė: “Ne.” Tada paklausė: “Ar dar kas nors turite klausimų?”

Įtikinimas. Manau, kad vis dėlto dauguma žmonių turi labai nuoširdžių klausimų, į kuriuos verta žinoti atsakymą.

Trečia – skelbimas.
Skelbimo esmė yra Jėzaus Kristaus Geroji naujiena. Yra daugybė būdų tai daryti, štai vienas iš jų. Atsiverskime Jn 1, 39 eilutę. Jėzus sako: “Ateikite ir pamatysite.” “Ateikite, – sako Jėzus, – ir pamatysite.” Pažiūrėkime kiek toliau, 43-46 eilutes:
Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: “Sek paskui mane!” Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos, Andriejaus ir Petro gimtojo miesto. Pilypas susitiko Natanaelį ir sako jam: “Radome tą, apie kurį rašė Mozė įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus.” Natanaelis atšovė: “Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!” Pilypas atsakė: “Eik ir pasižiūrėk!”
Manau, tai yra pats natūraliausias būdas atsakyti į draugų užduodamus klausimus: “Ateik ir pasižiūrėk.” Nėra didesnio malonumo ar džiaugsmo nei matyti kieno nors gyvenimą perkeistą Jėzuje Kristuje. Skaitykime, kas rašoma 40 eilutėje, kuri įterpta tarp dviejų kvietimų “Ateikite ir pamatysite.”
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: “Radome Mesiją!” (išvertus tai reiškia “Kristų”). Ir nusivedė jį pas Jėzų.

Vienas žymiausių Kenterberio arkivyskupų, Viljamas Templis, parašė Jono Evangelijos komentarą. Vietą, kur rašoma “Ir nusivedė jį pas Jėzų” jis pakomentavo vieninteliu sakiniu: “Tai yra didžiausia paslauga kokią vienas žmogus gali suteikti kitam.” Atvesti kitą pas Jėzų. Skaitydami Naująjį Testamentą matome, kad Andriejus nuolat atvesdavo žmones pas Jėzų. Apie Andriejų nieko daugiau ir nežinome, išskyrus tai, kad jis atvesdavo žmones pas Jėzų. Vienas iš tų žmonių buvo jo brolis Simonas. Simonas Petras tapo pamatu, ant kurio buvo pastatyta bažnyčia. Jis buvo gal net pats įtakingiausias asmuo žmonijos istorijoje, bent jau tikrai vienas iš kelių pačių įtakingiausių žmonių bažnyčios istorijoje. Mes negalime nuveikti to, ką nuveikė Petras, bet galime daryti tai, ką darė Andriejus.

Prisimenu žmogų, vardu Albertas Makmeikinas. Albertas Makmeikinas buvo 21-erių metų jaunuolis įtikėjęs Kristų. Jis buvo taip sužavėtas tuo, ką patyrė, jog norėjo, kad visi draugai apie tai išgirstų. Anuo metu buvo organizuojami pokalbiai krikščioniško tikėjimo klausimais ir jis išsinuomavęs autobusiuką vežiojo ten visus savo draugus. Tik vieno draugo niekaip negalėjo įtikinti, tai buvo 17-metis fermerio sūnus, žavingas jaunuolis, turintis pulkus merginų. Kai niekaip nesisekė jo sudominti, jis nusprendė jam pasiūlyti, gal šis norėtų vairuoti autobusiuką. Tai padaryti jis sutiko, nes jam tai labai patiko. Taigi jis vairavo, o atvykus į susirinkimą įėjo į vidų. Tai, ką jis išgirdo jį visiškai pakerėjo, ir jis dar kartą nuvažiavo ten kitą vakarą, ir dar kitą, ir dar kitą. Paskutinio vakaro metu jis atidavė savo gyvenimą Kristui. Tai įvyko 1934m. Nuo to karto jis asmeniškai papasakojo apie Kristų 200 milijonui žmonių. Jis buvo 9 Amerikos prezidentų draugas ir patikėtinis. 1996m. balandį pusė pasaulio gyventojų turėjo progą išgirsti jo kalbą. Tas žmogus – tai Bilis Grehemas.
Dauguma yra girdėję apie Bilį Grehemą, bet kam teko girdėti apie Albertą Makmeikiną? Albertas Makmeikinas buvo tas, per kurį jis įtikėjo. Ne visiems mums skirta tapti Biliu Grehemu, bet visi galime būti Albertu Makmeikinu.
Kitas dalykas, ką galime bet kada padaryti, tai papasakoti savo asmeninį liudijimą. Manau, tai turi didžiulį poveikį. Jei kas jūsų prašo: “Papasakok, apie save,” papasakokite jam, kuo gyvenote prieš tai, kas įvyko, ir kas pasikeitė po to. Apaštalų darbuose Paulius nuolat pasakoja, kuo jis gyveno ankščiau, kas įvyko ir kaip Jėzus viską pakeitė. Į tai nėra jokio atsakymo. Niekas negali jums pasakyti: “Ne, taip nebuvo.” Tai daro didžiulį poveikį.

Ketvirta – galia.
Atsiverskime 1Kor 2, 1-5:
Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs jums skelbti Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą (tai ir yra Alfos kurso esmė). Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žodžių išmintimi, bet Dievo galybe.
Štai kas svarbiausia – Dievo galybė mūsų gyvenime. Štai kodėl tokia svarbi Šv. Dvasia.

Vakar vienas mažos grupelės vadovas gavo laišką nuo žmogaus, kuris dalyvavo praeitame Alfos savaitgalyje. Jis paprašė leidimo perskaityti laišką jums šį vakarą ir laiško autorė su džiaugsmu sutiko. Štai ką ji rašė grupelės vadovui:

Dėka jūsų nuostabaus pavyzdžio, – būti šviesa pasaulyje, – dėka jūsų pagalbos grupelėje, aš pamačiau, kad krikščionis gali būti puikus, neteisiantis, protingas žmogus. Tai ir kiti praeito savaitgalio įvykiai privertė mane viską savo gyvenime įvertinti naujai. Pirmą kartą galiu sakyti, kad patyriau Dievo meilę ir dabar labiau už viską trokštu gyventi su Juo. Didžiausią įspūdį paliko savaitgalio metu patirtas Dievo artumas. Man, kaip daug mąstančiam žmogui, ypač reikėjo pajusti, ir aš iš tiesų pajutau. Tai paprasčiausiai buvo pati gražiausia mano gyvenimo patirtis. Net dabar prisimenu tą realų išgyvenimą, kad Dievas mane myli. Tai mane ir vėl sujaudina, ir ašaros telkiasi akyse, bet juk nepradėsiu darbe sėdėdama žliumbti.
Taip, aš verkiau, bet tai buvo džiaugsmo, meilės ir taikos ašaros. Nuoširdžiai sakau, kad niekada nemaniau, kad tai man gali nutikti, kad šv. Dvasia gali tapti tokia apčiuopiama mano gyvenime. Iš tiesų, aš net nesusimąstydavau apie šv. Dvasią. Kaip keista, kad viskas, ko aš nemėgdavau ir iš ko šaipydavausi, tame tarpe ir iš giesmių, yra tai, kas mane dabar labiausiai guodžia. Tos giesmės man neišeina iš galvos: pirmadienio popietę, sėdėdama darbe prie kompiuterio pajutau, kad niūniuoju vieną iš mūsų giedotų giesmių. Žinoma, kai tik suvokiau, ką darau iš karto užsičiaupiau, bet kaip nuostabu kai jos tampa tavo gyvenimo “garso takeliu.” Aš galiu be paliovos pasakoti apie savo savaitgalio patirtį, bet manęs laukia darbas, ir Dievas. Iki pasimatymo kitą trečiadienį.

Šv. Dvasios galia.

Penkta – malda.
Melstis už kitus, kad Dievas atvertų jiems akis. Manau, kad kiekvienas, įtikėjęs Kristų, po kiek laiko pamato, kad kažkas už jį meldėsi.
Melstis už save pačius, melsti drąsos, nes tikrai ne kiekvienas sušuks: “Kaip gražu!!” Neturime dėl to nuleisti rankų, reikia eiti toliau. Atsiverskime Mk 4,15-20:
Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Kartais žmonės sako: “Mums tai nebeįdomu.” Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai (kai kas nors nepasiseka gyvenime) ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas. (Ketvirta kategorija) Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.

Prieš tris metus iš mano vedamos Alfos grupelės atkrito kaip niekad daug žmonių. Niekas nebesilankė, išskyrus vieną žmogų, vardu Deividas. Deividas į darbą važinėja traukiniu: Petvortas – Londonas. Traukinyje priešais jį sėdi vyras, vardu Nikis. Nikis ir jo žmona lankė kursą prieš keturis metus ir abu įtikėjo. Jie dažnai sėdėjo vienas priešais kitą traukinyje Petvortas–Londonas, bet vienas su kitu nė karto nekalbėjo, nes yra anglai Ir jie nebuvo vienas su kitu supažindinti. Galiausiai jie susitiko vieno vakarėlio metu ir pagaliau buvo supažindinti. Jie pradėjo šnekučiuotis. Trumpai tariant, išėjo taip, kad Deividas įsidarbino pas Nikį. Kadangi jie dirbo kartu, tai dažnai tekdavo kartu pietauti. Pietų metu Deividas paklausė Nikio: “Kaip sekasi ištverti tokią įtampą darbe?” Ir Nikis atsakė, kad viską pakeitė jo santykis su Dievu: “Neseniai lankiau Alfos kursą, kuris daug ką pakeitė mano gyvenime.” Deividas pasakė: “Tai tikrai iš tavęs nepadarė blogo žmogaus. Gal ir man pabandyti ten nueiti?”
Taigi Deividas atėjo į kitą kursą ir pradėjo lankyti grupelę. Trečią savaitę Deividas ateina baltas kaip drobė. Paklausiau: “Deividai, kas nutiko?” Jis atsakė: “Ką tik buvau išsitirti sveikatos dėl naujo darbo. Rezultatai blogi. Mano kepenų fermentų kiekis turėjo nesiekti 50, o viršija 5000. gydytojas man pasakė, kad mirsiu už šešių mėnesių, jei nemesiu gerti. Bet aš negaliu mesti gerti, aš alkoholikas, jau daugiau nei 20 metų toks esu. Niekas apie tai nežino, išskyrus žmoną ir vaikus. Man pavyko tai nuslėpti. Vis pajauču tokį vidinį skausmą, ir, kai tik pradeda skaudėti, turiu išgerti. Tą vakarą jis meldėsi prašydamas Viešpaties jam padėti mesti gerti. Mes meldėmės kartu. Kitą savaitę jis sugrįžo. Paklausiau jo:
– Deividai, kaip sekėsi?
Jis atsakė:
– Aš nė neprisiliečiau prie alkoholio.
Aš paklausiau:
– O ką žmona apie tai galvoja?
– Ji įtūžusi.
– Kaip ji gali būti įtūžusi?
– Ji sako: “Aš prašiau tave mesti gerti jau 20 metų! Dabar tau pavyko. Dėl manęs to negalėjai padaryti, bet dėl Dievo!…
Po trijų savaičių atėjus Alfos šventiniam vakarėliui, pamačiau įeinant tą moterį. Žinojau, kad tai turėtų būti jo žmona, Ana. Su ja buvo penkiolikos ir vienuolikos metų vaikai. Vakarėlio pabaigoje priėjau prie jos ir pasakiau: “Žinote, nuostabu, kad Deividas lankė grupelę.” Iš tiesų taip buvo, juk jis vienintelis joje pasiliko. Ji atsakė: “Jūs neįsivaizduojate, kaip tai pakeitė mūsų gyvenimą.” Paklausiau: “Ką turite omeny?” Ji atsakė: “Dabar turiu vyrą, o šie vaikai turi tėvą. Papasakokite jam.” Vienuolikmetis berniukas nepakėlęs akių pasakė: “Tėvelis metė gerti.”
Kitame kurse dalyvavo ir jo žmona. Penkiolikmetė dukra taip pat maldavo, kad leistų ir jai eiti, ir ji atėjo. Atėjo jo sesuo, sesers draugas ir dar viena pora, išgirdusi apie tai, kas jam atsitiko. Jo žmona įtikėjo Kristų. Kito kurso metu jie buvo padėjėjai, dar vėliau patys vedė grupelę. Atsimenu per šventinį vakarėlį to kurso, kuriame jie vedė grupelę aš priėjau prie jų – jie stovėjo kažkur ten šioje bažnyčioje. Vakarėlis jau buvo pasibaigęs, buvo vienuolika valandų, visos kėdės ir stalai buvo išnešti, o jie stovėjo susikabinę rankomis, jų veidai švytėjo. Aš priėjau prie jų ir tariau: “Deividai, Ana, jūs atrodote tokie laimingi!” Jie atsakė: “Mes ir esame. Esame tokie įsimylėję. Jau ruošėmės skirtis, o štai vėl vienas kitą įsimylėjome. Pažiūrėkite į mūsų dukrą, jai šešiolika, ji padėjo mums vesti grupelę. Mūsų sūnus, kuriam jau dvylika, – jis ten, tvarko kėdes ir stalus, – ir ko tik jis nepadarytų, kad padėtų kitiems. Visiems savo draugams mokykloje jis sako, kad nesupranta kodėl jie nėra krikščionys. Jis sako: “Pažiūrėkite, kaip tai pakeitė mano tėtį!” Aš paklausiau: “Kaip sekėsi grupelėje?” Jie atsakė: “Puikiai. Buvo dvylika žmonių, visi buvo nelankantys bažnyčios ir jie visi atsivertė ir buvo pripildyti šv. Dvasios, dar daugiau, nė vienas iš mūsų grupelės neišėjo. Grūdas kritęs į gerą žemę duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.

Melskimės:
Tėve, dėkojame Tau už džiaugsmą ir privilegiją perduoti Gerąją Naujieną kitiems, matyti, kaip Tavo Dvasia perkeičia gyvenimus. Meldžiame šį vakarą, kad visi patirtume šį džiaugsmą ir privilegiją savo gyvenime. Per Jėzų Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Vaizdo įrašai

Alfa jaunimui

Kviečiame perskaityti Metodo aprašymą

A. Klausimėlis

Parsisiųsti

B. Liudijimas

Parsisiųsti

C. Liudijimas

Parsisiųsti


Skaidrės

Metodinė medžiaga