2018-03-16

14 tema: Ar Dievas gydo šiandien?

Mokymo tekstas

Ar Dievas gydo šiandien?

Prieš trejus metus po vakarinių pamaldų prie manęs su žmona priėjo viena japoniukė ir paprašė, kad už ją pasimelstume. Paklausėme už ką ji norėtų, kad pasimelstume. Ji atsakė, kad jau seniai jai skauda nugarą ir ji norėtų, kad pasimelstume už jos išgijimą. Mes pasimeldėme ir atsisveikinome. Karts nuo karto matydavau ją pamaldose, bet neturėjau noro jai aiškinti, kodėl jos nugara nebuvo išgydyta ir jos vengiau. Tačiau kartą ėjau iš bažnyčios ir pamačiau ją ateinančią priešais – neturėjau kur dingti, nes vos nesusitrenkiau su ja kaktomuša. Turėjau užduoti jai tą klausimą: “Kaip jūsų nugara?” Ji atsakė: “Ji išgijo vos tik jūs už mane pasimeldėte.”… “Kaip!”… Buvau priblokštas. Bet kodėl?

Po poros metų pas mus atvyko Džonas Vinberis, krikščioniškos bendruomenės “Vynuogynas” narys. Buvau tos kongregacijos narys pasaulietis. Tuo metu dirbau advokatu. Man jis atrodė labai įtartinas – dėl daugelio priežasčių. Visų pirma todėl, kad jis buvo amerikietis. Nuo to laiko jau atgailavau dėl to – kaip žinote, aš myliu amerikiečius. Žiūrėjau į visą tą reikalą pro pirštus, man atrodė, kad jis perlenkia lazdą.

Po jo kalbos atėjo tarnavimo laikas, – tai jau tapo įprastu dalyku Alfos kurse, bet anuomet tai mums dar nebuvo pažįstama. Mąsčiau: “Palaukite, kas čia darosi?” Tai man atrodė pernelyg antgamtiška, galvojau: “Nesu tikras, kad noriu tame dalyvauti.”
Kitą vakarą jis susitiko su bažnyčios atsakingaisiais, mūsų buvo apie septyniasdešimt namų grupelių vadovų. Susitikome žemutinio aukšto kambaryje (rodo). Jis kalbėjo apie išgydymą. Mes visi buvome nemažai girdėję šia tema ir mums atrodė, kad išgydymas – puiki tema. Jis dar pridūrė, kad po kavos pertraukėlės mes melsimės dėl išgydymo. Mūsų susižavėjimas kiek išblėso. Kavos pertraukėlė užtruko, atsirado norinčių dar pakartoti antrą, trečią kartą. Kai jau galų gale baigėme pertraukėlę, tie, kurie buvo priekinėse eilėse pagalvojo, kad būtų labai savanaudiška likti priekyje ir nusigrūdo į galą.

Visų pirma jis paaiškino, kas yra pažinimo žodis – tai yra antgamtinis apreiškimas apie žmogų ar situaciją, gaunamas ne proto pastangomis, bet iš Dievo Dvasios. Tai gali ateiti kaip vaizdinys, išgirstas ar pamatytas žodis ar fizinė jausena. Tuomet jis pateikė bent dvylika pažinimo žodžių, susijusių su ten esančiais žmonėmis. Net ir pažinodamas tuos žmones, jis nebūtų galėjęs to apie juos žinoti. Aš pagalvojau: “Puiku,” nes buvau įsitikinęs, kad niekas nesureaguos, – “Ir pasirodys, kad tai netikra.” Pirma buvo paminėtas vyras, kuris, jei gerai pamenu, būdamas keturiolikos kirto malkas ir susižeidė nugarą. Jis pakvietė tą vyrą ateiti į priekį. Šis atsistojo ir atėjo į priekį. Pagalvojau: “Jam pasisekė – laimėjo.” Tuomet pakvietė kitą žmogų, – atsistojo Džeremis Dženingsas, vyriausiasis pastorius. Tą vakarą Džeremio nugara buvo išgydyta. Visi, kurie buvo išvardinti, atsistojo ir atėjo į priekį ir už juos buvo meldžiamasi – išskyrus vieną. Jis pasakė, kad tarp mūsų yra vienas žmogus, kuris yra nevaisingas – niekas neatsiliepė. Mes visi esame britai ir apie tai nenorime net kalbėti, ką jau sakyti, viešai tai pripažinti. Jis pakartojo: “Manau, kad yra toks žmogus.” Aš apsidairiau, ten buvo tik penkios vedusios poros, kurias aš visas pažinojau. Pamaniau: “Čia mes jį ir pričiupome.” Tačiau tuomet, viena mūsų labai gera pažįstama, vardu Sara, atsistojo ir atėjo į priekį. Kai jis paklausė, kuo ji vardu ir ji atsakė “Sara”, mes visi prisiminėme, kad ir Biblijoje buvo Sara turėjusi tą pačią bėdą. Man net į galvą neatėjo, kad jie bandė tai nuslėpti, bet iš tiesų – taip. Jie buvo jau viską išbandė. Jis už ją pasimeldė. Po devynių mėnesių ji pagimdė gražų berniuką, tik nepagalvokite, kad jis buvo pradėtas toje salėje. Jiems dar gimė keturi kiti vaikai. Jos vyras dabar yra įšventintas Anglikonų bažnyčios pastoriumi.

Nors tą vakarą įvyko nuostabių dalykų, namo aš grįžau vis dar skeptiškai nusiteikęs. Savo akimis mačiau! Bet vis tiek galvojau: “Kaži ar čia rimtas reikalas.” Kitą vakarą susitikome parapijos namuose. Mūsų buvo 150 – tiek tuo metu dalyvavo namų grupelėse. Visą dieną buvau teisme ir atvykau jau gerokai pavėlavęs. Žinote, kaip būna Anglikonų bažnyčioje: pirmieji atėję sėdasi gale. Kadangi aš su Pipa atvykome paskutiniai, buvo likę tik dvi laisvos kėdės – jos, žinoma, buvo pačiame priekyje. Nuėjome ir atsisėdome. Jis pakalbėjo apie išgydymą ir pabaigoje pasakė, kad turi pažinimo žodžių. Ir vėl į pažinimo žodžius atsiliepė ir atsistojo nemažai žmonių. Jis dar tarė: “Čia yra 10 žmonių sergančių kojos grybeliu.”… Taip jau atsitiko, kad ir aš sirgau kojos grybeliu, bet sėdėjau ten su oficialiu kostiumu, iškrakmolinta balta apykakle visas iškilmingai nusiteikęs. Aš tai jau tikrai neketinau atsistoti. Devyni žmonės atsistojo… Žmona ėmė mane badyti štai taip (rodo). Likai tu. Aš atsakiau: “Man viskas gerai, viskas puiku, nuoširdžiausiai jums dėkoju.” Galiausiai skausmas šonkauliuose taip paaštrėjo, jog nutariau, kad bus mažiau skausminga jei atsistosiu. Taigi atsistojau. Prie manęs priėjo labai malonus amerikietis iš tarnystės grupelės ir paklausė: “Ar norėtumėte, kad pasimelsčiau dėl jūsų kojos grybelio?” Atsakiau: “Ne, labai jums ačiū. Aš puikiai jaučiuosi ir su kojos grybeliu, man tai net labai patinka, malonu pasikasyti, kai užniežti.” Jis buvo išties labai malonus ir paklausė: “Ar norėtumėte, kad dėl kokio kito dalyko už jus pasimelstumėme?” Atsakiau: “Norėčiau, kad pasimelstumėte už tai, kad mano gyvenime būtų daugiau Dievo jėgos.” Jis atsakė: “Gerai, pasimelsime, kad jus pripildytų šv. Dvasios jėga.” Jie pradėjo melstis. Viena galiu pasakyti – per pirmas trisdešimt sekundžių pajutau tokią Dvasios jėgą, kokios gyvenime nesu patyręs. Per mane tarsi ėjo 10.000 W elektros srovė. Žinau, kad ne visi tai junta fiziškai. Skirtingi žmonės – skirtingos patirtys. Galiu pasakyti tik tai, kad tuo metu visu kūnu jaučiau fizinę jėgą – Dievo galybės pasireiškimą manyje. Tai buvo taip stipru, kad nebegalėjau pakelti. Manau, kad tas amerikietis buvo naujokas tarnystės grupelėje, nes jo vieninteliai maldos žodžiai tebuvo: “DAUGIAU JĖGOS VIEŠPATIE!”… Kiekvieną sykį jam taip pasimeldus, jėgos vis daugėjo. Galiausiai nebežinojau, ką daryti ir pradėjau melstis priešingai… Meldžiausi: “MAŽIAU JĖGOS VIEŠPATIE.” O jis težinodamas tą vieną maldą tęsė toliau, kol galų gale tai pavirto šaukimo varžybomis, – visi aplinkui liovėsi melstis ir stebėjo, kas vyksta priekyje. Džonas Vinberis jau matyt buvo susidūręs su ne vienu tokiu problematišku žmogumi, nes paliepė: “Išveskite jį iš čia.” Jie mane išnešė per parapijos namų duris. Kai mane nešė Džonas Vinberis dar pridūrė: “Dievas duoda šiam vyrui sugebėjimą kalbėti žmonėms apie Jėzų,”- ką aš visuomet ir troškau daryti, bet man vis nesisekė. Aš nuolat prisimenu tai, kaip labai reikšmingą įvykį.
Grįžęs namo pasiėmiau Bibliją ir ieškojau, kas Biblijoje rašoma apie išgydymą. Mane apstulbino tai, ką perskaičiau.

Senajame Testamente Dievas žada gydyti.
Prieš tęsiant noriu pabrėžti, kad aš tvirtai tikiu, kad pagrindinis būdas, kuriuo Dievas šiandien gydo yra medicina. Dievas gydo per gydytojus ir medicinos seseles, bet Jis dar gydo stebuklingu, spontanišku būdu. Jis tarytum sutrumpina gydymo laikotarpį paversdamas jį akimirka.
Senajame Testamente Dievas žada gydyti savo tautą. Tai yra Jo charakterio savybė, Jis sako: “Aš esu jus gydantis Dievas.” Yra daugybė žmonių, tokių kaip Naamanas, kurie buvo Dievo išgydyti. Jei Dievas taip elgėsi Senojo Testamento laikais kaip daug labiau to galime iš Jo tikėtis Naujosios Sandoros laikais, Dvasios amžiuje, priartėjus Dievo Karalystei. Būtent tai ir vyksta.

Atsiverskime Mk 1,15. Tokie yra pirmieji Jėzaus ištarti žodžiai pagal Morkaus Evangeliją. Jėzus sako: “Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!’ (kartoja) Jėzus sako: “Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!’”
Pagrindinė Jėzaus mokymų tema (su tuo sutinka visų denominacijų ir tradicijų teologai) yra Dievo Karalystė. Šis žodžių junginys randamas 80 ar 82 kartus sinoptinėse Evangelijose: Dievo Karalystė, arba kitaip, Dangaus Karalystė.
Žodis karalystė turi ne vien geografinę ar politinę prasmę, bet taip pat išreiškia karaliavimo, viešpatavimo sąvoką. Taip įvardijama Dievo valdžia ir viešpatavimas. Tas žodis talpina ateities aspektą. Kaip Jėzus sako, tai bus išpildyta vienu lemiamu įvykiu, kuris įvyks ateityje, laikų pabaigoje, kuomet Jėzus sugrįš. Pirmą kartą Jėzus atėjo kaip silpnas žmogus, antrą kartą Jis ateis su galia ir šlove. Istorijos tėkmė krypsta link savo apogėjaus – link šlovingojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus sugrįžimo.

Naujajame Testamente randama 300 nuorodų į antrąjį Jėzaus atėjimą. Niekas nežino, kada tai įvyks, bet mums pasakyta, kad tai tikrai įvyks, kad bus visuotinis prisikėlimas, kad bus teismo diena, bus naujas dangus ir nauja žemė. Pats Jėzus bus kartu su tais, kurie Jį myli ir Juo seka. Tai bus didžiulės nesibaigiančios laimės vieta. Mums bus duoti garbingi prisikėlimo kūnai, kurių neskaudės ir kurie niekada nemirs. Nebebus nei mirties, nei gedėjimo, nei verksmo, nei skausmo.
Tą dieną visi, kurie buvo savo viltis į Jį sudėję bus visiškai išgydyti… Iki tol ne visi yra išgydomi. Paulius rašo Rom 8,23: “…mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.” Galutinis mūsų kūno atpirkimas įvyks ateityje.

Tiek daug žmonių, už kuriuos man teko melstis, nebuvo išgydyti. Prisimenu artimą draugą, kuris neturi inkstų. Kiek mes už jį meldėmės… Jis nebuvo išgydytas. Džonas Vimberis jam daug padėjo, – Džonas Vimberis ir pats mirė. Jis jam (jo vardas Patrikas) pasakė: “Patrikai, tu turi prisiminti, kad gavai iš Jėzaus išgelbėjimą, Amžinąjį Gyvenimą ir tai yra didžiulis apdovanojimas. Jei būsi išgydytas, – mes už tai melsimės, – tai tau bus kaip premija.”
Taigi Karalystės sąvokoje yra ateities aspektas – galutinė Dievo valdžia ir viešpatavimas. Tai dar neįvyko, bet vieną dieną tai įvyks.

Naujajame Testamente yra ir dabarties aspektas: čia ir dabar. Jėzus sako: “Atėjo laikas, prisiartino Dievo karalystė.” Matome ženklus, matome kaip švinta, kaip išnyra, kaip įgauna formą besiartinanti Karalystė. Jėzus sako: “Dievo karalystė yra tarp jūsų.” Karalystė yra tai, ką galima surasti ir išgyventi dabar.
Evangelijose į savo veiklą Jėzus žiūri kaip į visų Senojo Testamento pažadų išsipildymą. Savo veikla jis paliudijo Naujos Karalystės atėjimą atleisdamas nuodėmes, gydydamas ligonius, išvarydamas blogį.
Tai matote pavaizduota dviejose diagramose (rodoma). Pirmasis amžius yra tuo pačiu ‘JAU’ ir ‘DAR NE’ amžius. Žydai tikėjosi, kad šis amžius pasibaigs, ir prasidės naujas amžius. Mesijas iš karto iškilmingai įkurs ilgai lauktąją karalystę. Jėzaus mokymas tai atskleidžia kiek kitaip. Matysime tai kitoje diagramoje.

Jėzus moko, kad Jam atėjus šis amžius nesibaigia, bet ateinantis amžius jau prasideda. Mes gyvename senojo ir naujojo amžiaus laikotarpyje…
Naujojo amžiaus jėgos įsiveržė į istorijos tėkmę. Teologai vartoja terminą ‘Eschatologinis Dievo karalystės atėjimas’.
Leiskite jums tai paaiškinti pateikiant pavyzdį, nors ir ne patį geriausią. Įsivaizduokite, kad gyvenate šalyje, kur vasarą šviečia saulė (vert.: kas retai tepasitaiko Anglijoje). Kovo mėnesį viena diena pasitaiko labai saulėta, ir jūs sakote, kad tai ‘ESCHATOLOGINIS VASAROS ATĖJIMAS” – galbūt taip ir nesakote, bet gal nuo dabar pradėsite.
Svarbiausia, tai yra ateities įvykių nuojauta. Jėzaus tarnystė buvo kaip ateities įvykių nuojauta. Tai atsiskleidžia Jo tarnystėje – 25% Jo veiklos yra išgydymai. Jis ne visus išgydė, bet daugelį.

Atsiverskime Mt 4,23. Matas rašė savo Evangeliją labai nuosekliai. “Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias.” 5-7skyriuose Matas aprašo, ko Jėzus mokė, ką Jis skelbė. 8-9 skyriuose jis pasakoja, kaip Jis gydė – išgydymo stebuklai. Jis užbaigia pradžios eilute – Mt 9,35 yra lygiai tokia pat kaip Mt 4,23: “Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias.” Tais laikais jie neturėjo skyrybos ženklų ir todėl naudojo gramatinę formą vadinamą ‘enclusio’ – pradžioje ir pabaigoje buvo rašoma ta pati eilutė, norint pasakyti, kad ši dalis baigta. Štai ką Jėzus darė: skelbė karalystės Evangeliją ir gydė.
Tada Mt 10,1 rašoma:
Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negalias. (7-8 eilutės) Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus.
Kitais žodžiais tariant, Jėzus sako: “Žiūrėkite, ką aš dariau, dabar jūs eikite ir darykite lygiai taip, kaip aš dariau: skelbkite žmonėms Gerąją Naujieną ir gydykite ligonius.” Jis kreipėsi ne tik į dvylika.

Galime atsiversti Lk 9,1 kur Jėzus kreipiasi pirmiausia į dvylika: “Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti.” 10,1: “Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.” 10,9: “Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė.’”
Taigi, Jėzus skelbė Evangeliją ir liudijo jos atėjimą gydydamas ligonius, pašalindamas blogį. Tuomet Jis sako savo mokiniams: “Dabar jūs tai darykite. Skelbkite Gerąją karalystės Naujieną ir liudykite apie karalystės atėjimą gydydami ligonius.”

Evangelijų pabaigoje Jis paliepia jiems, sakydamas: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,” – tai mes, kurie esame šiandien čia susirinkę, – “mokydami juos laikytis visa, ką esu jums įsakęs.” O įsakymas yra eiti ir skelbti žmonėms Gerąją Naujieną ir liudyti, kad Dievo karalystė dabar įsilieja į istoriją, kad dabar gyvename laikotarpyje tarp pirmojo ir antrojo atėjimo. Taip jie ir padarė. Jie išėjo ir ne tik apie tai kalbėjo, bet rodė tai savo veiksmais. Koks aš kvailys, kaip man ankščiau į galvą nešovė, kad Apaštalų darbų knyga vadinama būtent ‘DARBŲ’ knyga. Jie taip ir darė. Jie skelbė Gerąją Naujieną, bet taip pat liudijo karalystės įžengimą į istoriją.
Toliau, versdami Naująjį Testamentą, matome, kad tai tęsėsi bažnyčios gyvenime. Todėl šiandien turime tikėtis iš Dievo išgydymo… nes tai yra karalystės skelbimo dalis. Jėzus įkūrė karalystę, ji yra čia pat.

Tai atsispindi Bažnyčios istorijoje. II amžiuje Irėnėjas kalba apie ligonių išgydymą rankų uždėjimu, IIIa. Origenas, kitas teologas, egzegetas, rašo, kad Jėzaus vardas gali panaikinti ligas. IVa. teologas šv. Augustinas, bene žymiausias bažnyčios teologas, bent jau tikrai žymiausias IVa. teologas savo knygoje “Dievo miestas” aprašo daugybę išgydymų, jis sako: “Net negaliu aprašyti visų išgydymų, kuriuos žinau, dabar jų tiek daug.” Ir jis vardija gausybę istorijų, vieną po kitos, kaip žmonės buvo išgydyti. Mano mėgstamiausia yra ‘Popiežiaus Inocento išgydymas,’ – koks puikus vardas popiežiui. Jis gydėsi nuo fistulito. Paklausiau vieno mediko, kokia tai galėtų būti liga, paaiškėjo, kad tai kaip hemorojus, tik dar blogiau, kai užkrėstos liaukos, prisipildo pūlių ir ima nepakenčiamai skaudėti tol, kol jie nedingsta. Šiandien tai būtų gydoma su narkoze, ir ligoninėje reiktų praleisti nuo trijų iki dešimties dienų. Šešios savaitės gydymo. Tais laikais jie, žinoma, neturėjo nuskausminamųjų.

Taigi, ką pasakoja šv. Augustinas: “Jis gydėsi nuo fistulito, kuris buvo paplitęs visoje tiesiojoje žarnoje. Jam teko ištverti vieną labai skausmingą operaciją, ir niekas nesitikėjo, kad jis ištvers dar kitą operaciją. Kai už jį buvo meldžiamasi, jis pakrito, lyg kas būtų jį partrenkęs ant žemės, raudodamas ir dejuodamas, visas drebėdamas taip, kad nė žodžio negalėjo ištarti.
Atėjo baisioji antrosios operacijos diena, atvyko chirurgai, buvo išdėlioti siaubą keliantys instrumentai, paruošta vieta operacijai, chirurgas laikydamas peilį godžiai žiūrėjo į tai, kas turi būti išpjauta, jis ieškojo akimis, graibė pirštais, kaip tik išmanydamas stengėsi, bet žaizda buvo visiškai užgijusi. Ir kaip apsakyti tą džiaugsmą… ir gyrių, ir padėką gailestingajam ir visagaliui Dievui, kuri ištryško visiems džiaugsmo ašaromis. Jis dar priduria: “Geriau tą įvykį įsivaizduoti nei aprašyti.”

Ir vėliau amžiams bėgant Bažnyčioje vyko išgydymai. Prieš tris savaites Anglijos bažnyčia išleido knygelę “Laikas išgydymui,” kurios įžangoje Kenterberio arkivyskupas rašo: “Gydymo tarnystė, per kurią Bažnyčia eina į pasaulį ir įgyvendina savo Evangelinę misiją, iš esmės atitinka šiuolaikinius poreikius.”

Apie tai kalbama Biblijoje, tai atsispindi Bažnyčios istorijoje ir tai akivaizdu šiandien. Dievas ir šiandien gydo žmones. Kartą, atrodo, aštuntos Alfa kurso savaitės metu, salės gale sutikau moterį, buvo apie 7.30 ir ji man kai ką papasakojo, o aš jos paklausiau: “Kodėl jums to nepapasakojus visiems?” – tai padariau tik kartą gyvenime, daugiau niekada nesu to daręs. Moters vardas buvo Džin Smit, jai buvo virš penkiasdešimt, kilusi iš Velso, iš Kumbranto. Ji atėjo čia ir pasakė, kad prieš šešiolika su puse metų ji apako. Jos akyje buvo infekcija, kuri išgraužė akių tinklainę. Ją nuolat kamavo skausmas, kankinantis labiau nei pats apakimas. Ji lankė Alfos kursą Velse. šv. Dvasios veikimo temai buvo skirta tik viena diena (ne visas savaitgalis kaip pas mus) per kurią ji patyrė šv. Dvasios jėgą nusileidžiančią ant jos. Kai ji tai patyrė, nutiko neįtikėtinas dalykas – skausmas, kurį ji kentė šešiolika su puse metų, staiga dingo. Ji buvo tokia dėkinga Dievui. Ji dėkojo Dievui per vakarines pamaldas bažnyčioje. Prie jos priėjo tarnautojas ir patepė aliejumi patvirtinimo ženklan. Sugrįžusi į savo vietą ji perbraukė kaktą ranka, nes buvo sukaitusi, o kai atitraukė ranką, išvydo prieš save kryžių, Komunijos stalą.
Eidama namo, ji pagalvojo, kad jau šešiolika su puse metų nėra mačiusi savo vyro. Ji apstulbo pamačiusi, kad jo barzda buvo visa žila. Ji nė sykio nebuvo mačiusi savo marčios, anūkų. Jos šešerių su puse metų anūkėlis sušuko: “Močiute, kas tau atsitiko?” Ji atsakė: “Jėzus mane išgydė.” “O ar tu Jam už tai padėkojai?” “Taip,” – ji atsakė, – “aš nesiliauju Jam už tai dėkojusi.”

Dievas yra tas, kuris gydo. Vieną dieną turėsime naują tobulą kūną. Šiame gyvenime niekuomet nepasieksime tobulumo. Kai Dievas ką nors stebuklingu būdų išgydo, mums tuo momentu prasiskleidžia laiko uždanga ir švysteli ateitis, kuomet galutinai bus atpirkti mūsų kūnai. Nė vienas žmogus negali pabėgti nuo mirties. Mūsų kūnai yra gendantys, ir kartais geriau padėti žmogui ruoštis mirčiai nei melsti išgydymo. Ačiū Dievui, kad egzistuoja mirštančiųjų prieglauda, kuris būtent tuo ir užsiima. Žinoma svarbu būti jautriems šv. Dvasios vedimui…, bet nenuleisti rankų. Kaip sakė Džonas Vimberis: “Kai už nieką nesimeldėme, niekas ir nebuvo išgydytas.” Dabar jie meldžiasi už daugelį žmonių. Ne visi išgydomi, bet kai kurie – taip. Net tie, kurie nebuvo išgydyti, dažnai liudija, kad vien tai, kad už juos buvo meldžiamasi, jiems buvo nuostabi patirtis, meilės patirtis.
Kai kurie žmonės turi ypatingą Dievo duotą gydymo dovaną, bet tai nereiškia, kad turime jiems viską pavesti. Lygiai kaip ir negalime visko pavesti žmonėms, turintiems ypatingą evangelizacijos dovaną – visi esame atsakingi už Gerosios Naujienos skelbimą ir visi galime melstis už kitus žmones.

Kaip tai vyksta? Gydo Dievas, ne mes. Mes neturime užslėptos gydymo galios. Tai nėra technikos klausimas. Svarbiausia meilė ir gailestingumas. Jėzus buvo pilnas gailesčio žmonėms ir todėl už juos meldėsi.

Prieš du metus mano grupelėje buvo trys jaunos moterys iš Maltos, mes jas vadinome maltietėmis, jos visos buvo senos geros draugės. Viena iš jų išgydymo pamaldų metu papasakojo mums, kad jau keturiolika metų yra ištekėjusi ir dvylika metų ji niekaip negalėjo pastoti. Kita maltietė pajautė savo rankoje karštį, sakoma, kad dažnai tai yra ženklas, kad Dievas duoda gydymo malonę. Mums pasirodė, kad galbūt Dievas jai duoda tą dovaną ir pasimeldėme, kad ji jai būtų suteikta, o paskui pasiūlėme, kad ji pasimelstų už savo draugę. Ji uždėjo rankas ant savo draugės. Su kokia meile ji tai darė! Juk ji be galo troško, kad jos geriausia draugė galėtų pastoti. Pamenu, koks buvo džiaugsmas, kai … ji savo mažą dukrelę pirmą kartą atsivedė į bažnyčią.

Svarbu meilė ir paprastumas, nes tai įvyksta ne mūsų maldos galia, bet Dievo galia. Daug pasitarnauja pažinimo žodžiai, apie kuriuos kalbėjau pradžioje. Kartais tai būna vaizdinys. Melsimės, kad mums tai būtų suteikta šį vakarą, kad jūs gautumėte tuos pažinimo žodžius. Kartais gauname tai vaizdiniu.

Galvoju apie moterį, Francy Laiker. Vieno išgydymo vakaro metu ji gavo vaizdinį: moteris, šviesių plaukų, dar ji matė dešinę ranką, ji taip pat matė auksinę grandinėlę ir, kad ji vilkėjo skaisčiai žalios spalvos drabužiu. Moteris vardu Šineid pakėlė ranką, bet Frency pasakė: “Nemanau, kad tai jūs,” – nes, nors ta moteris buvo šviesių plaukų ir turėjo auksinę grandinėlę, bet vilkėjo tamsios spalvos švarku. Jai akyse buvo būtent skaisčiai žalia spalva. Ji tarė: “Aš vis viena už jus pasimelsiu.” Tačiau kai ji paėmė jos ranką, kad pasimelstų, pasimatė marškinių rankovės, kurios buvo skaisčiai žalios spalvos. Prieš dvejus metus ši moteris paslydo Liverpulio stotyje ir susiknežino alkūne, buvo atlikta operacija, ne vieną mėnesį ji dalyvavo fizioterapijoje, negalėjo nešti nieko sunkaus, kiekvieną rytą, ypač pašalus, ji jautė skausmą, ir jai buvo pasakyta, kad jai skaudės visą likusį gyvenimą. Ji liudijo, kad kai už ją buvo meldžiamasi, ji visoje rankoje juto karštį, skausmas dingo. Dabar ji yra visiškai išgydyta, gali nešti sunkius pirkinius. Jos sąnarys visiškai atsistatė, ir ji galėjo laisvai jį judinti.
Toks buvo vaizdinys, kurį gavo Francy.

Kartais tai būna kaip jutiminis skausmas. Mūsų vargonininkas, Saimonas Diksonas, sirgo liga, kurios gydytojams nepavyko nustatyti, jie sakė, kad galbūt tai smegenų auglys, jam skaudėjo žandą, galiausiai gydytojai nustatė diagnozę – “orikular nuralgia” [orikjula njuraldžia]. Tai buvo labai skausminga. Metus su puse liečiant žandą ar kaklą jį vėrė skausmas. Jam taip pat buvo pasakyta, kad tai neišgydoma ir, kad turi gerti daug vaistų. Atsimenu, meldžiantis vieno savaitgalio metu vienas žmogus pasisakė jaučiąs skausmą žande. Tai buvo jutiminis skausmas, jis puikiai žinojo, kad jo žandas yra sveikas. Jis dar nežinojo, kad Saimonas nuo to kenčia, bet suprato, kad Viešpats nori kažką išgydyti. Už jį buvo meldžiamasi, ne tik tą vakarą, bet dar kita proga ir jis buvo visiškai išgydytas.

Kartais tai – įspūdis. Tai įkvepia tikėjimą ir skatina melstis. Mes meldžiamės labai paprastai. Pirmiausia išsiaiškiname, kur skauda, dėl ko norėtų, kad pasimelstume, tada klausiame, kaip tai atsitiko. Priežastis gali būti akivaizdi – autoavarijoje lūžusi koja, bet tai gali būti ir kas kita. Prisimenu moterį, vardu Silvija, Alfos išgydymo pamaldų metu už ją meldėsi moteris, vardu Marion. Ji sirgo artritu, ar bent jau jai taip atrodė, jai skaudėjo nugarą ir gydytojai įtarė, kad tai sąlygojo artritas. Meldžiantis Marion pasakė, kad jos galvoje yra vienintelis žodis “atleidimas” ir paklausė, ar jai tai ką nors reiškia? Ji atsakė, kad taip, kad yra žmogus, kuriam jai labai sunku atleisti. Tą vakarą ji kaip sugebėjo stengėsi atleisti tam žmogui ir patyrė žymų pagerėjimą, ne galutinį, bet labai didelį. Ji nusprendė parašyti tam žmogui, kad atleido jam ir prašo jo atleidimo. Tą akimirką, kai ji įdėjo laišką į pašto dėžutę, išgydymas buvo pilnutinis.
Taigi, svarbu sužinoti, kodėl asmuo yra tokios būklės.

Kaip melstis? Naujajame Testamente pateikiami įvairūs būdai. Labai paprasti. Jėzaus vardu uždedamos rankos, žmogus patepamas aliejumi. Po to klausiama, kaip jis jaučiasi? Vieni yra išgydomi, kiti – ne. Vieniems pagerėja, bet nėra pilno išgijimo. Net Jėzus meldėsi už aklą žmogų uždėdamas ant jo rankas, o po to klausė, ar šis ką mato. Jis atsakė: “Matau žmones, bet tarytum medžius.” Jėzus dar pasimeldė ir jis jau pilnai praregėjo.
Kas toliau? Pasimeldus labai svarbu užtikrinti žmogų, kad Dievas jį myli, nesvarbu ar jis išgydytas ar ne, paliekant jam laisvę grįžti, ir vėl prašyti maldos. Neužkrauti žmonėms naštų, ir jokiu būdu neprikišti jiems tikėjimo trūkumo. Jėzus niekam nėra pasakęs: “Tu neišgijai, nes neturėjai pakankamai tikėjimo.” Reikia ir toliau melstis ir patikinti žmones, kad jie priklauso bendruomenei, nes būtent krikščioniškoje bendruomenėje vyksta nuolatinis gydymo procesas.

Štai ką rašė man vienas žmogus (visi, kuriuos cituoju yra man davę sutikimą, kitaip to nedaryčiau). Jis yra vardu Čarlzas. Tris metus iš eilės jis dalyvavo vakarinėse išgydymo pamaldose. Jam buvo apie trisdešimt. Jis buvo gilioje depresijoje. “Man buvo nervinis išsekimas ir aš susirgau. Mano diagnozė – “stipriai pažeista psichika”. Aš pasidariau labai nešvarus ir atrodžiau siaubingai, mano plaukai užaugo, ir aš retai kada vilkėjau padoriais drabužiais. Atrodžiau siaubingai.” Aš jį būtent tokį ir prisimenu. “Gydytojas išdavė man nedarbingumo pažymą, nes buvau nepajėgus dirbti. Joje gydytojas parašė “SERGA DEPRESIJA,” – švelniai pasakyta. Neturėjau noro nieko daryti, nustojau deramai maitintis, savęs nebeprižiūrėjau. Buvau pakviestas į Alfa šventinį vakarą ir nusprendžiau lankyti kitą Alfa kursą. Praėjus trims Alfa kurso savaitėms už mane meldėsi vienas mano grupelės narys. Pasijutau žymiai geriau. Po to karto už mane buvo ne sykį melstasi ir mane aplankė gilios ramybės jausmas, tai mane paskatino vėl prašyti maldos. Kaip jau galbūt supratote, aš mėgstu kai už mane meldžiamasi, ir kiekvieną savaitę einu, kad už mane pasimelstų. Tai mano gyvenimą nepaprastai pakeitė – tai apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Aš esu visai kitas žmogus. Jaučiuosi laimingesnis, patenkintas savo gyvenimu, išaugo mano pasitikėjimas savimi, tapau žymiai jautresnis ir malonesnis, labiau galiu susikaupti, – metų metus to negalėjau padaryti, – net įstengiau parašyti šį laišką. Aš esu įsitikinęs, kad mane išgydė Dievas, atsakydamas į visas maldas. Ačiū Dievui, kad išgelbėjo mane iš tamsybių, kuriose tūnojau. Tebūna Jis pagarbintas.”

Kaip jau anksčiau sakiau, ne visi yra išgydomi. Man teko melstis už daug žmonių, kurie nebuvo išgydyti, bet darau tai ir toliau, nes tikiu, kad Jėzus prašo mus tai daryti. Jis mums liepė tai daryti. Dėl šios priežasties, net jei niekas nebūtų išgydytas, aš ir toliau melsčiausi. Mes turime būti atkaklūs.

Kartą manęs paprašė ateiti pasimelsti už kūdikį. Įėjęs į palatą pamačiau labai liūdną vaizdą. Kūdikis buvo aštuoniolikos mėnesių. Jo mama, vardu Vivjen papasakojo, kad turi tris vaikus – tai jos trečiasis. Visi vaikai turėjo rimtų sveikatos problemų. Vyras ją paliko. Šiam vaikeliui buvo operuojama širdis, bet operacija nepavyko, ir gydytojai jau kelis kartus galvojo atjungti deguonies aparatą, nes jo širdis buvo sustojusi. Jeigu jis ir išsikapstytų, jo smegenys būtų giliai pažeistos. Jo kūnelis buvo ištinęs, pilnas žaizdų. Mama pasakė: “Aš nesu tikinti, bet tai mano paskutinė viltis, noriu, kad pasimelstumėte.
Negalėjau labai arti prieiti, todėl tik ištiesiau ranką virš inkubatoriaus, kuriame jis gulėjo ir labai trumpai pasimeldžiau: “Jėzaus vardu, meldžiu išgydyti šį vaikelį.” Tada nuėjome į gretimą kambarį ir aš jos paklausiau, ar nenorėtų tapti krikščione? Ji atsakė: “Taip norėčiau.” Ir ten tame kambarėlyje ji nusigręžė nuo blogų dalykų, kuriuos darė savo gyvenime. Ji padėkojo Jėzui, kad Jis numirė už ją, ir atidavė Jam savo gyvenimą. Po dviejų dienų atėjau jos aplankyti, ji džiaugsmingai mane sutiko ir pranešė, kad įvyko neįtikėtinas dalykas: per naktį jam žymiai pagerėjo, jis įveikė ligą. Po poros dienų sugrįžau jų aplankyti, bet jų ten neberadau. Po šešių mėnesių lankiau žmogų kitoje ligoninėje. Lifte į mane prabilo viena moteris: “Ar tai jūs Nikis?” Teko atsakyti: “Taip, tai aš.” Ji tarė: “Štai vaikelis, už kurį jūs meldėtės,” – ir ji parodė į vežimėlį, – “Jo vardas Gregas. Jis galutinai pasveiko. Iš tiesų jis yra sveikesnis nei prieš tai! Jo klausa žymiai pagerėjo. Jis vis dar turi dauno sindromą, bet žymiai mažesnio laipsnio, nei anksčiau. Toje ligoninėje ji lankė savo 82 metų mamą. Buvau pakviestas ją palaidoti. Per laidotuves prie manęs be paliovos ėjo žmonės sakydami: “Tai jūs išgydėte Gregą!” Atsakiau: “Nejuokaukite, ne mano galioje ką nors išgydyti – Dievas išgydė Gregą. “ Jie atsakė: “Mes tai žinome – Dievas išgydė Gregą.” Taip pat ir Vivjen buvo pasikeitusi. Jos buvęs vyras pastebėjo tą pasikeitimą ir sugrįžo. Ji man pasakė: “Anksčiau aš netikėjau, bet dabar tikiu.”
Dievas yra tas, kuris gydė praeityje ir vis dar gydo šiandien.

Melskimės:
Tėve, dėkojame Tau, kad Tu gydai, kad esi toks galingas, toks mylintis ir prašome, kad ir šį vakarą Tu tai darytum, mūsų laikmetyje. Meldžiame, kad ateitum per savo Dvasią ir gydytum. Per Jėzų Kristų. Amen.

Vaizdo įrašai

Alfa filmai #14: Ar Dievas gydo šiandien?

Parsisiųsti

Alfa jaunimui

Kviečiame perskaityti Metodo aprašymą

A. Klausimėlis

Parsisiųsti

B. Liudijimas

Parsisiųsti

Skaidrės

Metodinė medžiaga