2018-03-16

15 tema: Kas yra bažnyčia?

Mokymo tekstas

O kaip bažnyčia?

Kartais žmonėms kyla klausimas, ar nebūtų įmanoma būti krikščionimi ir nevaikščioti į bažnyčią, nes jiems žodis ‘bažnyčia’ nekelia labai teigiamų emocijų. Pirmiausia, jis siejasi su apeigomis. Bažnytinės apeigos atrodo labai nuobodžios, ir galvojame, kad sekmadienio rytą turime įdomesnių užsiėmimų nei eiti į bažnyčią. Abraomas Linkolnas yra pasakęs: “Jei visi tie, kurie sekmadienio rytinių pamaldų metu užsnūsta, sutartinai sugultų ant suolų, jiems būtų žymiai patogiau.”

Taigi, pirmiausia bažnyčia siejasi su apeigomis. Antra, šis žodis siejosi su dvasininkija, bet ir vėl, nelabai teigiamai. Daugybėje žmonių būti kunigu arba tikybos mokytoju nėra prestižinė profesija! Atrodo, kad tuo užsiima žmonės, kurie nieko daugiau ir nesugeba.

Trečia, žodis bažnyčia siejasi su denominacijomis – viena su kita kovojančiomis bažnyčios dalelėmis.
Dar tai primena bažnytinius pastatus. Manau, kad daugelis išgirdę žodį ‘bažnyčia’ galvoja apie pastatą.

Žinoma, visa tai nėra svarbiausia. Tai yra tik nuoroda į žymiai didesnius, nuostabesnius dalykus.
Kai tampi krikščionimi – Kristaus mokiniu, pradedi suprasti, kad bažnyčia nėra tau svetimas dalykas, nei pastatas, nei organizacija, apie kurį tu gali šaltai kalbėti, kurį tu gali stebėti iš šono. Pradedi pamilti bažnyčią.

Vienas dalykas, kuris gali mums padėti eiti šiuo keliu yra įsigilinimas į tai, ką NT sako apie bažnyčia – reiškia – kas ji iš tikrųjų yra, tokia, kokią mums apreiškia Dievo Žodis.
Naujajame Testamente yra daugybė bažnyčios metaforų, apie 100. Norėčiau aptarti penkias iš jų.

Pirma – bažnyčia yra tauta, Dievo tauta. 1Pt 2,9-10: “O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar… Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo… dabar jį suradę.” Santykyje su Dievu neužtenka vien tik vertikalios dimensijos, reikia ir horizontalios. Nesame atskiri individai, esame bendruomenė. Dievo tauta gimė su Abraomo pašaukimu. Dievas ėmėsi burti savo tautą. Izraelis, apie kurį kalbama Senajame Testamente, yra bažnyčios, apie kurią kalbama Naujajame Testamente, pirmavaizdis. Nuostabu yra tai, kad mes esame tos milžiniškos visuotinės bažnyčios dalis, kuri yra giliai įsišaknijusi istorijoje ir išplitusi po visą pasaulį. Jai priklauso kiekvienas, kuris išpažįsta Jėzaus vardą.
Bažnyčios nariu tampame ne gimdami, bet atgimdami iš vandens ir Dvasios. Jėzus įsakė savo mokiniams eiti rinkti naujų mokinių juos krikštijant. Krikštas regimai išreiškia, kas yra krikščionis.
Nuplovimas vandeniu yra ženklas, kad visos mūsų padarytos kaltės, visos dėmės yra nuplautos. Vanduo išreiškia mūsų troškimą būti pagirdytiems. Jis taip pat yra palaimos, kurį į mūsų gyvenimą atneša šv. Dvasia, ženklas. Krikštas ženklina tai, kad mes mirėme ir prisikėlėme su Kristumi.

Paulius rašo apie tai laiške Romiečiams 6: tai kas benutiktų Kristui, nutiks ir jums. Kai Jėzus numirė ant kryžiaus, tu numirei kartu su Juo, todėl tavo senasis gyvenimas baigėsi. Kai Jėzus buvo palaidotas, tu buvai palaidotas kartu su Juo. Kai Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų, tu prisikėlei su Juo naujam gyvenimui. Štai ką ženklina krikštas.

Visuotinė bažnyčia, kuriai mes priklausome, nes tikime Kristumi, yra didžiulė… šiuo metu pasaulyje yra 180 mln žmonių, priklausančių bažnyčiai, beveik trečdalis pasaulio gyventojų išpažįsta Jėzaus vardą. Kasdien ji praturtėja dešimtimis tūkstančių naujų žmonių. Žinoma, mes gyvename Vakarų Europoje, o Vakarų Europoje bažnyčia jau penkiolika metų po truputį nyksta. Anksčiau man atrodė, kad bažnyčia taip greitai nyksta, kad vieną dieną visai išnyks. Tačiau mano žvilgsnis buvo pernelyg siauras ir ribotas. Aš viską vertinau žiūrėdamas iš savo mažos pasaulio dalelės. Bet kai apsidairai po platųjį pasaulį, pamatai, kad bažnyčia auga kaip niekad anksčiau: Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Ramiojo vandenyno salose. Daugelyje pasaulio šalių bažnyčia sparčiai auga.
(Pernai St Anselm Institute su manim mokėsi…….)

Visuotinė bažnyčia aprėpia visą pasaulį. Jai priklauso ir persekiojama bažnyčia. Yra šalių, kur krikščionys padaromi vergais, yra šalių, kur krikščionys žudomi, kalinami,kenčia nuo visokios diskriminacijos. Lietuvoje, jūs puikiai žinote apie tai…Vis dėlto bažnyčia tokiose šalyse yra tvirta .

Taigi, galime kalbėti apie pasaulinę visuotinę bažnyčią, bet egzistuoja ir vietos bažnyčios. Paulius kalba apie Galatijos, Azijos bažnyčias. Tai – vietinis krikščioniškos bendruomenės susirinkimas.
Galima išskirti trijų tipų susirinkimus.

Pirmiausia, tai maža grupelė (kad ir tokia kaip Alfa), kuri nusprendžia toliau susitikinėti bažnyčioje. Grupelė – tai vieta, kur vieni kitus gerai pažįstame, kur užsimezga draugystės, tarp kurios narių yra toks pasitikėjimas, kad galime dalytis tuo, kuo su didesne žmonių grupe nesidalytume. Tai vieta, kur galima paprašyti: “Ar gali pasimelsti už mane? Man reikia pagalbos.” Tai vieta, kur drąsiname vieni kitus. Tokia maža grupelė yra bažnyčia.

Būna ir didesnės grupelės. Parapijoje renkasi nežinau kiek įvairių grupelių, ir dar daug kitų žmonių. Tai jau didesnė grupė: tu pažįsti ir tave pažįsta platesnis ratas žmonių. Tai vieta tinkama praktikuoti Dvasios dovanas. Čia žmogus gali išdrįsti pirmą kartą kalbėti viešai, vesti šlovinimą ar melstis už kito išgydymą… Toks yra vidutinio dydžio grupės tipas.

Trečias tipas – tai jau didelis susirinkimas. Tikiuosi, daugelis iš jūsų esate dalyvavę dideliame susirinkime, kaip pvz. atsinaujinimo diena, arba kai popiežius aplankė Lietuvą, arba Jaunimo dienos, arba atlaidai. Tai taip pat yra labai reikalinga. Galbūt yra žmonių, kurie jaučiasi izoliuoti, nes yra vieninteliai krikščionys savo darbovietėje – toks susirinkimas tuomet jiems tampa ypač reikšmingas.
Tokiuose susirinkimuose galima stipriai įsijungti į šlovinimą, išgyventi Dievo didybę, įgauti didesnio pasitikėjimo savimi ir apčiuopiamai pajausti, kas tai yra bažnyčia. Kur besusirinktų Dievo tauta, ten yra bažnyčia. Svarbu, kad mes pripažintume save šios milžiniškos istorinės realybės dalimi.

Masinės informacijos priemonės bažnyčia tesidomi vienpusiškai. Joms rūpi, ar bažnyčios socialinė veikla jai suteiks daugiau populiarumo, ar ne. Galima pagalvoti, kad bažnyčia tėra laikinas reiškinys, kuris išnyks, jei nesusilauks pakankamai populiarumo. Kokia nesąmonė! Užtenka prisiminti, kad bažnyčia ištvėrė ilgiau nei didžiosios imperijos, galingos totalitarinės sistemos bei žymios filosofinės sistemos. Tai, kas dabar aktualu plačiajai visuomenei virs šešėliais ir, vargu, ar praėjus 50 metų apie tai kas nors susimąstys. O Bažnyčia vis dar bus. Ji yra istorinė tikrovė, gimusi su Abraomo pašaukimu, užauginta pranašų ir apaštalų tarnystės dėka, išlikusi slenkant amžiams ir pasiekusi šiandieną. Ir nesvarbu, ar bažnyčia yra populiari ar nepopuliari, didelė ar maža. Ši galinga uola, į kurią tiek priešo ginklų buvo atšipinta, turi būti mūsų krikščioniško tikėjimo pamatu.

Tai pirmas dalykas.
Antra priežastis, kodėl aš myliu bažnyčią, yra ta, kad ji yra šeima.
Atsiverskime 1 Jn 4,19. Bažnyčia yra Dievo šeima. Šv. Jonas rašo: “Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, – tai jis melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Taigi mes turime jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį. Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį.” Tai mus vienija. Esame broliai ir seserys. Dievas yra mūsų Tėvas. Jei sekame Jėzų, Jis gyvena mumyse per savo Dvasią. Mes priklausome vienai šeimai.
Jūs galite pasirinkti sau draugus, bet negalite sau pasirinkti brolių ar seserų. Apsidarykite aplink save, gerai apsidairykite. Pažiūrėkite vieni į kitus: štai jūsų broliai ir seserys. Nežinau, ar tai, ką išvydote jus sužavėjo . Jei jūs dar nesate krikščionys, aplink save matote tuos, kurie galbūt ateityje taps jūsų broliais ir seserimis. Tai gali jus ir atgrasyti nuo tapimo krikščionimis. Mano patirtis kolonijoje.

Nuostabu yra tai, kad esame šitaip susieti. Broliai ir seserys gali susikivirčyti, gali susipykti, bet vis tiek išlieka tos pačios šeimos nariais, niekas negali išjudinti to santykio. Kalbėkime atvirai ir pripažinkime, kad istorijoje bažnyčia ne visuomet buvo labai šeimyniška ir kartais tarp mūsų pasitaikydavo kivirčų – bažnyčia netgi suskilo.
Galime išskirti keturis didžiuosius bažnyčios skilimus: IV-Va. pradėjo atsitolinti Rytų ir Vakarų bažnyčios ir baigėsi tuo, kad XIa. katalikai ekskomunikavo ortodoksus, ortodoksai, savo ruožtu, ekskomunikavo katalikus; reformacijos laikotarpyje atsirado skilimas tarp katalikų ir protestantų; XIXa. pradėjo atsirasti įvairios denominacijos: XIXa. pab. jų buvo 2000, XXa. pabaigoje jų jau buvo 34.000. Liūdna tiesa yra tai, kad bažnyčia vis skilo ir skilo dėl menkiausių smulkmenų.

Vienas žmogus parašė tokį pasakojimą:
Sustojau apsidairyti apžvalgos aikštelėje, nuo kurios vėrėsi nuostabus vaizdas. Netrukus prie jo priėjo kitas žmogus ir taip pat ėmė grožėtis. Įkvėptas reginio grožio nepažįstamasis sušnibždėjo: “Kokia Dievo didybė!” Aš į jį atsigręžiau ir paklausiau:
– Ar tamsta tikintis?
Jis atsakė:
– Taip. Aš krikščionis.
– Aš taip pat!
Ir mes draugiškai paspaudėme viens kitam ranką. Paklausiau:
– Jūs katalikas?
Jis atsakė, kad katalikas.
– Kaip malonu, aš taip pat!
Mes patenkinti šyptelėjome viens kitam.
– Ar kiekvieną sekmadienį einate į bažnyčią, ar tik per šventes?
– Žinoma, kad kiekvieną! Aš praktikuojantis katalikas. Į Mišias einu kiekvieną sekmadienį, o jūs?
– Aš taip pat.
Mes draugiškai paplekšnojom viens kitam per petį.
– Gal ir šiaip dalyvaujate parapijos gyvenime?
– Taip, lankau maldos grupelę.
– Kaip puiku, ir aš!
Ir mes broliškai apsikabinome.
– Rožančių meldžiatės ar šiaip giesmes giedat?
– Ir giesmes giedam ir kalbomis meldžiamės.
– Ką! Kalbomis meldžiatės!!! Jūs sektantas!!! Tikiuosi daugiau nesusitiksim.
– Viso geriausio. Sudžiūvęs tu davatka…

Tokia, deja, yra pastarųjų 150 metų bažnyčios istorija. Vienybės klausimas yra skandalingas, mes niekaip negalime dėl to sutarti. Jėzus meldėsi už bažnyčios vienybę, kad būtume viena, kad pasaulis įtikėtų. Nuostabiausia, kad tai ir vyksta. Paskutinis popiežius dėl to nepaprastai darbavosi. Šiais laikais matome kaip nyksta kai kurie istorijoje iškilę barjerai, ir iš naujo susivienijama. Būtent apie tai ir kalba Paulius laiške Efeziečiams: “…uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais.” Jis sako, kad apie vienybę net keista kalbėti, nes yra vienas kūnas, viena Dvasia ir jūs visi esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. “Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.”
Žinoma, tiesa yra labai svarbu. Mes negalime siekti vienybės, pamindami tiesą. Viduramžių teologas Rubertas Maldinijus sakė: “Esminiuose dalykuose – vienybė, ginčytinuose – laisvė, bet visame kame – meilė.” Supraskime, kad tai, kas mus vienija yra nepalyginamai daugiau, nei tai, kas mus skiria. Mes esame vieni kitiems reikalingi.
Esame pašaukti bičiulystei, graikiškai ‘koinonia’-bendrystė. Tai žodis, kuris NT apibudina bažnyčią. Juo graikiškai įvardijama intymi draugystė. Jis net vartojamas kalbant apie vedybinius santykius. Šis intymumas ir meilė peržengia rasinius, išsilavinimo, socialinės padėties, odos spalvos ir kitus kultūrinius barjerus. Tai yra toks draugystės ryšys, kurio niekur kitur už bažnyčios ribų nesu sutikus. Esu turėjus gerų draugų, bet nebuvau patyrus tokio artumo. ‘Koinonia’ išgyvenama bažnyčioje. Tai nėra kažkas, be ko galima ir taip išsiversti. Laiško Žydams autorius sako: “Neapleiskime bendrų susirinkimų, kaip kai kurie daro.” Mes esame reikalingi vieni kitiems. Mums reikia vienas kito meilės ir ugnies,… kad patys išliktume uolūs. Kitaip patirtas užsidegimas per pvz. Alfos vakarą išgaruoja.

Vienas jaunuolis pajuto, kad jo uolumas dėl Viešpaties kažkur dingo. Jis nuėjo pasikalbėti su išmintingu žmogumi ir paaiškino jam, kad nebeturįs meilės Viešpačiui. Jie kalbėjosi sėdėdami prieš židinį. Tas žmogus pasilenkė prie ugnies ir pakėlė raudonai įkaitusį angliuką. Po poros minučių anglies gabalėlis pajuodavo. Nieko nesakydamas jis vėl įdėjo angliuką į ugnį, ir netrukus jis vėl įkaito iki raudonumo. Jis nė vieno žodžio nepratarė, bet jaunuolis, išėjęs iš tų namų, suprato priežastį, dėl kurios jis neteko savo įkarščio.
Tai buvo antras įvaizdis – Dievo šeima.

Trečia priežastis, dėl kurios aš taip myliu bažnyčią yra ta, kad ji yra Kristaus kūnas.
1Kor 12,27: “Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai.” Atsimenate, kaip Paulius, dar vadinamas Sauliumi, persekiojo bažnyčią. Kelyje į Damaską jis sutiko Jėzų, kuris jam tarė: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” Paulius niekuomet nebuvo matęs Jėzaus – jis persekiojo bažnyčią. Tą akimirką jam turėjo paaiškėti, kad persekiodamas bažnyčią, jis persekiojo Kristų, todėl nuo to karto jam bažnyčia yra Kristus.
Šiame skyriuje Paulius plačiau aptaria šią analogiją. Jis sako: “Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Jūs esate Kristaus kūnas. Tai reiškia, kad visi esame susiję vieni su kitais, esame vieno kūno nariai. Tuo pačiu tai reiškia, kad egzistuoja įvairovė, nes ir žmogaus kūne, kaip jis sako, akis labai skiriasi nuo rankos. Apsidairę pamatysite, kad bažnyčioje yra didžiulė įvairovė. Dievas mėgsta įvairovę. Pažvelkite į gamtą, kokia joje įvairovė! Bažnyčioje yra neaprėpiama įvairovė šventųjų, didelė įvairovė dovanų – tačiau visi esame susieti tarpusavio priklausomybės. Kaip ir kūne: akis negali būti viena pati, ausis negali pati viena egzistuoti. Esame reikalingi vieni kitiems.
Bažnyčia – tai ne vien dvasininkija. Bažnyčia – tai visi. Jūs esate bažnyčia. Jūs esate Kristaus kūnas.
Vienas dvasininkas pasakojo kaip po pamaldų prie jo priėjo įširdęs parapijietis ir pasakė, kad savaitgalį jam paskambino žmogus, kuriam skubiai reikėjo pagalbos: jam reikėjo vietos, kur apsistoti, kur pavalgyti, reikėjo, kad už jį pasimelstų. Jis sako: “Aš paskambinau į bažnyčios raštinę, bet nesulaukiau atsakymo. Visą savaitgalį negavau jokio atsakymo. Galiausiai turėjau pats kažkaip suktis. Ar jums neatrodo, kad bažnyčia turėtų tuo pasirūpinti?” Kunigas atsakė: “Kaip matau, ji tuo ir pasirūpino.”

Kiekvieną kartą, kai Kristaus vardu ką nors darote, esate bažnyčia, esate Kristaus kūnas. Galbūt žmonės, galvos apie Jėzų taip, kaip matys mus elgiantis. Štai kodėl mums patikėta tokia didelė atsakomybė – būti Kristaus vietininkais pasaulyje.

Ketvirtas įvaizdis ir priežastis, dėl kurios aš myliu bažnyčią – bažnyčia kaip šventovė.
Atsiverskime Ef 2,19-22:
Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.

Vienas berniukas, vardu Jonas, buvo didelis neklaužada. Jis taip neklausė tėvų, kad jie jau nebeturėjo vilties, ką nors pakeisti: viskas buvo išbandyta. Liko paskutinė viltis: mama nuvedė jį pas vikarą. Vikaras pasitaikė labai griežtas. Jis sėdėjo už didžiulio juodo stalo. Jam parūpo sužinoti, ką berniukas žino apie tikėjimą, todėl uždavė jam klausimą: “Jonai, kur yra Dievas?” Berniukas labai susijaudino, bet nieko neatsakė. Mama pagalvojo: “Puiku, panašu, kad reikalai gerėja.” Vikaras pakartojo klausimą: “Jonai, kur yra Dievas?” Berniukas ėmė visas drebėti. Trečią kartą jis jau pakeltu balsu pakartojo: “JONAI, KUR YRA DIEVAS?” Berniukas persigando, išbėgo iš kambario ir pasileido tekinas namo. Pavymui bėgo patenkinta mama. Jis įbėgo pro duris, kur stovėjo jo tėtis. Berniukas sušuko: “Tėti, tėti, bažnyčioje jie pametė Dievą! Ir dėl to kaltina mane!”

Liūdniausia, kad istorijoje bažnyčia ne kartą buvo iš tiesų pametusi Dievą. Bažnyčia yra vieta, skirta Dievui, tai Jo namai. Šv. Paulius sako: “Jūs esate Dievo šventovė. Jumyse Dievas gyvena.” Vienintelis pastatas, apie kurį rašoma Naujajame Testamente, yra pastatytas iš gyvųjų akmenų, iš žmonių. Kaip Paulius sako: “… ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.”
Jėzus yra kertinis akmuo. Ant Jo yra pastatyta bažnyčia, o pamatas tai – apaštalai ir pranašai. Tai yra apaštalinė bažnyčia. Prisiminkite, ką sakome per tikėjimo išpažinimą: “Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę bažnyčią.” Vieną – nes mes esame suvienyti; šventą – nes esame Dievo tauta, pašvęsta Dievui. Ji yra visuotinė, nes aprėpia visus žmones visais laikais visame pasaulyje. Ji apaštalinė todėl, kad yra pastatyta ant apaštalų ir jų mokymo, ir yra išsiųsta į pasaulį. Mes visi esame gyvieji akmenys, kurie drauge statomi, Pauliaus žodžiais tariant, “kaip Dievo buveinė Dvasioje.”

Tai vieta, kurioje išgyvename Dievo artumą. Jei ką nors mylime, tai labiau už viską geisime to žmogaus artumo.” Nuostabu yra sulaukti telefono skambučio ar laiško, turėti nuotrauką, bet labiausiai trokštame, kad tas žmogus būtų šalia. Jei žmogaus, netekusio vyro ar žmonos, paklausite: “Ko tau labiausia trūksta?” – žmogus atsakys: “kad jis būtų šalia.”

Edeno sode buvo prarastas Dievo artumas. Nuodėmė mus atskiria nuo Dievo artumo. Izraelis išsiskyrė iš kitų tautų, nes jų šventykloje buvo Dievo artumas. Dėl to jiems šventykla yra tokia svarbi, nors iš jos teliko viena siena. Ji jiems labai svarbi ne todėl, kad primena aukų atnašavimus, bet Dievo artumą. Psalmė kalba: “ Kokios mielos man tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.” Tremties metu jie neteko Dievo artumo ir trokšte troško vėl jį patirti. Tai, kas nutiko Sekminių dieną, buvo tarsi Dievo artumo išsiliejimas. Šv. Dvasia atneša Dievo artumo išgyvenimą…

Paulius rašo apie konkrečius asmenis: tu esi Dvasios šventovė. Kai kviečiame Jėzų ateiti ir apsigyventi mumyse, mumyse apsigyvena ir Jo Dvasia ir Jo artumas. Dar dažniau jis taip kalba apie bažnyčią: tu, bažnyčia, esi šv. Dvasios šventovė. Ten, kur susiburia krikščionys, išgyvenamas Dievo artumas. Kartais žmonės, patekę į tokį susibūrimą, nusistebi: “Kaip čia gera!” Jie ne visuomet supranta, kodėl taip yra, bet tai, ką jie jaučia, yra Dievo artumas. Jėzus sako: “Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.”

Penkta priežastis, kodėl aš myliu bažnyčią, ta, kad bažnyčia yra Kristaus nuotaka.
Atsiverskime Ef 5, 25-27. Šv. Paulius rašo:
Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.
Toliau jis kalba apie vedybas. Jis užbaigia taip, 32 eilutė: “Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.” Jis sako, kad Kristus yra sužadėtinis, o bažnyčia, kuri esame mes – nuotaka. Tai atskleidžia Jo begalinę meilę mums.
Atsiverskime Apr 21, 2. Čia ir vėl jis pasitelkia nuotakos ir sužadėtinio įvaizdį. Kiekvienos vestuvės yra nuostabi šventė. Mane labai žavi ši Apreiškimo knygos eilutė; Apr 21,2: “Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengusią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.” Tokia yra bažnyčia, tokia yra meilė.

Tai kalba apie tai, ką Dievas yra mums numatęs. Mes atsiliepiame į Jo kvietimą, kaip į meilės kvietimą. Kaip jau mūsų skaitytoje ištraukoje Petras sako: “Jūs esate Dievo tauta pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.”
Garsinti Jo šlovingus darbus tai, visų pirma, šlovinti. Vienas anglikonų vyskupas šlovinimą apibūdino taip:
“Šlovinimas – tai visos mūsų prigimties pavedimas į Dievo rankas. Jo šventumas pažadina mūsų sąmonę, Jo tiesa pasotina mūsų protą, Jo grožis nuskaidrina vaizduotę. Savo širdį atveriame Jo meilei, savo valią pavedame jo valiai. Visa tai suvienyta adoracijoje ir yra šlovinimas.”
Mes atsiliepiame į Dievo kvietimą liudydami ir šlovindami Jo darbus. Įsimylėjęs žmogus nenori jausmų laikyti savyje.
“Bažnyčia yra tiems, kurie dar jai nepriklauso”, – būtent tai mus skatina veikti visuomenėje ir daryti meilės darbus pasaulyje.

Taigi, ar įmanoma būti krikščionimi ir neiti į bažnyčią? Atsakymas: svarbu ne eiti į bažnyčią, bet būti bažnyčia.
Jau anksčiau esu pasakojęs apie Džeki Pulindžer, dirbančią Hong Konge su narkomanais. Atsimenu jos pasakotą istoriją apie septyniasdešimt dviejų metų moterį, kuri visą savo gyvenimą buvo prostitutė – šešiasdešimt metų nuo pat vaikystės. Būdama septyniasdešimt dviejų ji jau buvo per sena dirbti prostitute, bet vis viena ji sėdėdavo prieš viešnamį World City’je, visiško nuosmukio rajone ir pagaliu valydavo srutas. Ji vartojo heroiną, visas jos kūnas buvo subadytas: kojos, rankos. Tik nugara dar nebuvo subadyta. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems skubiai reikėjo pagalbos. Džeki jai padėjo įtikėti, ir jos gyvenimas ėmė keistis. Ji apsigyveno vienuose iš Džeki globos namų, paskui persikėlė gyventi į bendruomenę. Iš pradžių su ja buvo sunku, nes ji buvo labai sužeista, bet laikui bėgant, begyvendama krikščioniškoje bendruomenėje ji pradėjo keistis, tai jai padėjo išgyti.
Ji sutiko žmogų, septyniasdešimt penkerių metų amžiaus, ir jie nusprendė susituokti. Jų vestuvės, Džeki žodžiais tariant, buvo “Amžiaus vestuvės”. Štai žmogus, kurio gyvenimas nebuvo toks, koks būtų galėjęs būti, bet ji žengė į bažnyčią apsirengusi baltai, visa tyra, priėmusi atleidimą, Kristaus atnaujinta.
Tokia yra bažnyčia, tokie esame mes. Vienintelis būdas įeiti į bažnyčią – tai tarti: “Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio.” Kai tai ištariame, Dievas pasitinka mus išskėstomis rankomis. Jis sako: “Tu priklausai mano tautai, Dievo šeimai, Kristaus kūnui. Esi šventykla, esi Kristaus sužadėtinė.
Melskimės:
Tėve, dėkojame Tau už bažnyčios įvaizdį Naujajame Testamente, kur ji yra tokia nuostabi, tokia žavi, tokia graži. Viešpatie, meldžiame, kad kiekvienas iš mūsų rastume joje savo vietą, per Jėzų Kristų. Amen.

Vaizdo įrašai

Alfa filmai #15: Kas yra Bažnyčia?

Parsisiųsti

Alfa jaunimui

Kviečiame perskaityti Metodo aprašymą

A. Klausimėlis

Parsisiųsti

B. Liudijimas

Parsisiųsti

Skaidrės

Metodinė medžiaga