Alfa kurso dalyvių liudijimai

Sveiki. Mano vardas Nomeda. Noriu pasidalinti „Alfa“ kurso, vykusio Ežerėlyje, priešistore, tiksliau, kaip aš visa tai mačiau. Taigi, mano vyras Šarūnas, labai gerai žinantis, kas yra „Alfa“ kursas ir koks jis naudingas ir veiksmingas žmonių sieloms, užsidegė troškimu jį suorganizuoti ir Ežerėlyje. Esu dalyvavusi tik pačiam pirmame „Alfa“ kurso susitikime, kai gyvenau Chemin Neuf bendruomenėje Prancūzijoje 2004-siais. Mes, 9 jaunuoliai, dviem savaitėms buvome priimti į evangelizacinę programą, vykusią vienoje Paryžiaus parapijoje, kurios vienas iš punktų buvo „Alfa“ kursas. Labai gerai prisimenu, kaip karštai ekipoje melsdavomės prieš susitikimą ir po jo. Taigi, mano prisiminimai apie „Alfa“ kursus buvo kuo geriausi…
Taip jau atsitiko, kad teko vėl apsigyventi Ežerėlyje. Vėl, nes čia gyvenau nuo penkerių iki devyniolikos, kol pagaliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Sugrįždavau tik aplankyti tėvų, atostogoms, pasikeisti daiktų, išsiskalbti drabužių ir pan. Per mažas man buvo šis miestelis. Tais laikais gana dažnai aplankydavo jausmas, jog gyvenu kažkur uždaryta. Fiziškai ir dvasiškai. Mūsų šeima nepraktikavo tikėjimo, beveik nieko nežinojau apie Jėzų, o kokioje penktoje klasėje per ateizmo ugdymo ar panašią pamokėlę net karštai pasisakiau prieš bažnyčioje vykstančius dalykus, kuriuos tariausi žinanti… Tiesa, viena kaimynė, dvejais metais už mane vyresnė draugė, viena sykį pasikvietė sudalyvauti Zapyškio bažnyčioje vykusioje vaikų katechizacijoje, nes jos močiutė labai to norėjo, mat ji giedodavo per Mišias „ant vyškų“, ir šiaip, kiek prisimenu, buvo „faina“ moteriškė. Tik po to karto daugiau mūsų ten nieks neregėjo ir, matyt, nepasigedo. O gaila… bent jau dėl draugės! Aš tai atėjus metui sutikau Dievą, o ji gal dar ne. Bet ir nuobodu buvo toje vaikų katechizacijoj, kažkokie visi sustingę, kalba keistus dalykus, dar ir namų darbų užduoda: atmintinai išmokti poterius, kažkokia „abra–kadabra“… Kitų kultūrinių pramogų buvo mažai (negi privažinėsi miestan), laimė namie turėjome gana didelę biblioteką, tai kartais ištisomis savaitėmis neidavau į lauką, taip patraukdavo viena ar kita knyga.
Vaikystėje ir paauglystėje jaučiau gėdą, kad mano tėtis „netikras“ (tai mano mamos antra santuoka) ir ši gėda labai giliai suleido šaknis manyje. Su niekuo apie tai nekalbėjau, ilgus metus tai buvo mano „paslaptis“. Dabar žinau, kad tokios paslaptys nejučiomis suteršia sielą, iškreipdamos, t. y. subjaurodamos Dievo sukurtą jos saugotojo įvaizdį… Bent jau taip atsitiko man. Ėmiau manyti, kad nesu visiškai normali, todėl vengiau kalbėti bei vertinti save aukščiausiais balais. Nesąmoningai maniau, kad visi mūsų šeimą pažinojusieji žmonės prisideda prie šio gėdos jausmo. Manau, kad pykau ant kažko, kvaila, bet taip pat ir ant Ežerėlio.
Nelipo man prie širdies šis miestelis. Nesinorėjo sugrįžti atgal į praeitį, susitikti tuos pačius žmones, tik šiek tiek labiau pasenusius. Nors buvo ir visai nematytų veidų… Kol čia negyvenau, nes trankiausi po įvairias bendruomenes Prancūzijoje ieškodama Dievo valios, laimės, vidinio išgydymo, išsilaisvinimo,… − užaugo nauja graži karta.
Būtent ši nauja karta kažkaip atšviežina mano širdį, kai galvoju apie Ežerėlį. O kad nauja karta graži, gal gražesnė net už mūsiškę, įsitikinu vis dažniau. Dar ir daugiau gerų dalykų gali išvysti Ežerėlyje, vienas iš jų − Senelių slaugos namai, įsikūrę vietoj buvusios medinės ligoninės, kur kadaise dirbo mano mama. Buvę kultūros namai tapo garbingu bažnyčios pastatu, atsirado ištisos gatvės naujų privačių namų. Galima pamanyti, kad Ežerėlis tapo prestižine miesto tipo gyvenviete, kur gyventi įmanoma ir netgi gera; kad ir mums, auginantiems pusantrų metų dvynukus. Ežerėlio oras, tai yra kasdieniai pusantros ar dviejų valandų pasivaikščiojimai durpyno link vedančiais keliukais labai palengvina gyvenimą. Nesuskaičiuosi, kiek kartų buvome apsaugoti nuo virusinių ligų. Žinoma, šimtą kartų geriau vaikus migdyti berželių pridygusioje pievoje (ne ant žemės, žinoma, o dviviečiame vežime), nei vaikštinėti prasmirdusiame parke, kur pirmyn atgal zuja sportuojantys miestiečiai, netoli kokio zoologijos sodo… Net ir dabar, kai keliukai į durpyną tampa vis panašesni į pelkę, paguodai lieka bent jau grynas oras.
Grįždama prie „Alfa“ kurso pasakysiu, kad nors ne iš karto, palaikiau Šarūno mintį suorganizuoti krikščioniško mokymo kursą: būtų visai smagu, nors ir atrodytų šiek tiek iššaukiančiai… tik prieš tai reikėtų atskirti, ar tai Dievo valia, ar tik paprasčiausias savirealizacijos troškimas.
Rugsėjo mėnesį sužinojome, kad netrukus Kauno evangelizaciniame centre bus rengiami kursai „Alfa“ kursų organizatoriams. Užsirašėme į juos. Rengėjai pasikvietė lektorius iš Latvijos, − tai buvo ramus savimi pasitikintis kunigas bei keli jo komandos nariai. Klausytojų susirinko apie šimtas žmonių, tarp jų − daugybė pažįstamų. Kaip ir tikrame „Alfa“ kurse, atėjo laikas susiskirstyti mažomis grupelėmis ir dalintis: kur aš esu savo tikėjime, santykyje su Dievu. Jaučiausi kvailai. Juk aš beveik visą parą – dieną naktį − jau metai laiko bendrauju beveik vien su savo dviem sūneliais ir apie evangelizaciją ar nuoseklesnę maldos praktiką galiu tik pasvajoti. Duokit man paskaityti bent gerą knygą, ir tai jau bus nuostabu… O dabar esu tikrai ne savo vietoj, kaip galiu kalbėti apie Dievą, jeigu retai jį beprisimenu, esu pervargusi ir pan.? Vienu žodžiu, jaučiausi nepasiruošusi dalyvauti „Alfoje“ ir tiek. Taip, sutinku, kad reikia pradėti „Alfa“ kursus, juk, pasak to latvio, jų parapija padidėjo kone penkis kartus, nekalbant jau apie parapijiečių sąmoningumą, naujų narių įsitraukimą į evangelizaciją ir t. t.
Kadangi praktiniai užsiėmimai buvo pasiūlyti trys, tai pasitarę su Šarūnu nutarėme eiti į skirtingus, kad po to papasakotumėm vienas kitam, ką ten girdėjome. Nuėjau su grupe, kuri „Alfa“ kurse ruošėsi šlovinti. Giedoti aš mėgstu, ir man tai sekasi neblogai. Na, o kas gieda − meldžiasi dvigubai! Pačios paskaitos pabaigos neteko išgirsti, nes paskambino močiutė ir pranešė, kad mūsų vaikučiai labai nerimsta, nebegali daugiau būti be mamos… Važiuodama atgal galvojau: juk Ežerėlyje yra jaunimo choras, giedantis sekmadieniais per Mišias, jų vadovė groja vargonėliais, tad mano misija bus tik perteikti žinias, koks turėtų būti šlovinimas per „Alfa“ kursus.
Kursus vainikavo įsitikinimas, kad „Alfa“ kursui pasiruošti be išankstinės maldos neįmanoma, nes būtų paprasčiausias cirkas, kur žmonės nors ir susirinktų, bet po pirmų susitikimų išsibėgiotų. Reikia melstis. Ilgai ir įkyriai…
Tačiau Šarūnas paskaičiavo, jog pradėti reikėtų kitą savaitę, kad suspėtumėm pabaigti iki Šv. Kalėdų. „Nesąmonė, − šaukė mano sveikas protas, − juk vis tiek nieko gero iš to nebus, juk sakė, kad prieš tai reikia melstis!..“
Nors mūsų klebonas kursuose organizatoriams dalyvauti negalėjo, bet mintį apie „Alfą“ palaikė. Ačiū Dievui, nes pagal visas taisykles, „Alfa“ kursą turi remti vietos bažnyčia.
Atsimenu mūsų, organizatorių, pirmą ir paskutinį susitikimą prie bažnyčios vartų sekmadienį po šv. Mišių. Laimė, kad yra tikybos mokytojų, kurios lankosi šv. Mišiose, o su mumis jų buvo dvi, dar choro vadovė (pastebėjau, kad dėl tos priežasties man išsilygino kelios raukšlės kaktoje), žinoma, klebonas ir mes su vyru. Jausmai buvo dvejopi: kažkaip smagu, kad galėsiu dalytis savo patirtimi su kursų dalyviais, ir baugu tuo pačiu. Kas nežino, kas yra „Alfa“ kursas, tai pasakysiu, jog tai dešimt kassavaitinių susitikimų bei savaitgalis, kur reikia bendrauti, kalbėtis mažose grupelėse apie tikėjimą bei kitais dalyviams rūpimais klausimais, kitaip sakant, liudyti apie Dievą, jo veikimą tavo gyvenime…
Ketvirtadienį iš Kauno atvažiavo močiutė, ir mes palikę jos globai vaikučius išskubėjome į pirmąjį „Alfa“ kurso susitikimą. Atėjome pusantros valandos anksčiau, kad su kitais savanoriais pasiruoštume. Aš turėjau organizuoti šlovinimą susitikimo pradžioje. Man į pagalbą atėjo Vlada ir Odeta − dvi merginos iš choro (po kelių savaičių prie mūsų prisijungė dar ir Medeina). Odeta atsinešė netgi elektrinius vargonėlius. O jų vadovės nebuvo, − suprantu, žmonėms ir taip pakanka rūpesčių. Ėmėm repetuoti pirmąsias giesmes… Pagalvojau, kad būdama šių merginų amžiaus nebūčiau išdrįsusi veltis į tokius reikalus, juk joms gal po trylika. Kitą savaitę teko prisiminti savo gitarą, kurios jau kokie metai nebuvau lietusi. Namie radusi minutę kitą laiko repetuodavau užsilipusi ant sofos atlošo – kad vaikučiai nepasiektų − mat jie dar nesugebėdavo taip „aukštai“ užkopti.
Savaitės bėgo, „Alfa“ kursas atrodo įgavo savo formą, t. y. žmonės ateidavo vis tie patys, retai kas neateidavo. Susitikimų „klimatas“ kiekvieną savaitę vis labiau šilo. Mūsų šlovinimas vis drąsėjo, giedančių balsų, atrodo, irgi daugėjo. Tik stebino, kad žmonės nežino charizmatikų tokių nugiedotų giesmių… Kita vertus, aš juk nežinau „tradicinių“…
Abejoju, ar man tas „Alfa“ kursas užsiskaitytų, nes retai kada pasilikdavau iki pusės paskaitos (gaudavau žinią iš močiutės, kad reikia grįžti). Tačiau troškimas tarnauti augo, ledai, skyrę mane nuo dalyvių, tirpo. Stebino tai, kad mano vangumas, kurį jausdavau „Dievo reikalams“, bei nuovargis, kai tik įžengdavau į susitikimų salę, dingdavo. Atsirasdavo jėgų net šokiams, tiksliau, mano mėgstamoms giesmėms su gestais. Gera tarnauti Ežerėlyje (kažkaip išsprūdo…:)! Gera giedoti Dievui, giesmėmis atsišaukti į paskaitose girdėtus dalykus.
Dabar norėčiau apibendrinti savo pastebėjimus apie „Alfa“ kursą, vykusį Ežerėlyje. Pastebėjau, kad Viešpats savo malonę, kitaip sakant, sugebėjimus, jėgas, džiaugsmą, dalija ne tik nusipelniusiems, bet ir trokštantiems. Man šis „Alfa“ kursas atnešė daug malonių. Nors ir eidama atbulomis, tačiau pasakiau Viešpačiui „taip“: noriu visa širdimi tarnauti, noriu dalintis tikėjimu, noriu labiau mylėti artimą, šiuo atveju, savo ir gretimų miestelių žmones. Pasakiau „taip“ ne teoriškai, nes tik su teorija toli nebūčiau nuėjusi, bet labai praktiškai: buvau priversta groti gitara ir šlovinti, maldoje užtarti kursų dalyvius, ir svarbiausia, juos pažinti, pamilti. Buvo labai netikėta, kad kursams einant į pabaigą, iš daugelio gavau patvirtinimą, jog jiems patiko šlovinimas, kad džiaugtųsi, jei tai būtų galima tęsti.
Viešpats taip pat parodė, kaip menkai myliu savo miestelį ir jo žmones, kaip menkai vertinu tai, kad šalia namų stovi bažnyčia, kokie nestiprūs ryšiai sieja mane su kitais tikinčiaisiais.
Noriu ne tik iš naujo pamilti savo gyvenvietę, jos žmones, visiškai atsikratyti nepagrįstų baimių, nepasitikėjimo dvasios, bet ir nešti džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievu, Jo malone, ir gailestingumu kiekvienam. Žinau, kad aplink mus yra nemažai nedarnių, materialinius sunkumus išgyvenančių šeimų, savo vertę praradusių arba jos nebranginančių žmonių… Taip norėtųsi, kad bažnyčia, tikintieji, taip pat ir aš, mūsų šeima, galėtų kažkokiu būdu bent šiek tiek praskaidrinti nusiminusius veidus, o balansuojantiems ant depresijos ribos suteikti vilties, t. y. pasiūlyti kažką šviesaus, gyvo, tikrai žmogiško mainais…
Ir tepadeda mums Dievas!